Gyvūnų teisės

Šį kartą nusprendžiau būti objektyvi, tad tiesiog sudėsiu
rastą informaciją be jokių asmeninių nusistatymų.  Negaliu nieko ypatingai drąsiai teigti dėl
paukščių laikymo sąlygų situacijos Lietuvoje (įdomiausi paukščių ūkiai yra
Australijoje, baisiosios straipsnelio foto ne iš Lietuvos paukštynų, kadangi
labai daug oficialios info apie juos nėra, nors juose dirbę žmonės negali
papasakoti nieko ypatingai gražaus).

Daugelio nuomone, paukščiai tėra kvaili
sutvėrimai, žymiai menkesni už žmones, kuriems reikia pagalbos ar kenčiančius
šunis, jie skirti tik maistui, plunksnoms bei kaušiniams (visi šia dalykai
specialiai sukurti žmonių poreikiams tenkinti). Nieko nesmerkiu dėl šios
nuomonės (nesiteisinu, bet žinau, kad po šio straipsnelio, kaip ir po kitų,
laikui bėgant atsiras nepatenkintų žmonių pasisakymų…).

Beje, kai skaitytojai žiūrėjo į šunienos fotkes, buvo
pasibaisėję. Gudresni šiuos atveju gal susimastys apie žmogaus psichologiją.

Daugeliui sunku patikėti, tačiau paukščiai yra smalsūs ir
įdomūs gyvūnai. Vištos pasižymi dideliu socialumu; jos mėgsta dienas leisti
drauge, ruoštis dulkių vonias, gulėti saulėkaitoje. Vištos su viščiukais
pradeda bendrauti (kudakuotis ir ciepsėtis) dar tada, kai šie nebūna išsiritę.

Šiuolaikinė višta labai skiriasi nuo džiunglių paukščio –
tai baimėje gyvenantis gyvūnas, priverstas savo dienas leisti visiškai
nenatūraliomis sąlygomis.

Patiekalų iš paukštienos yra beveik visų tautų nacionalinių
patiekalų asortimente. Vištiena – dažniausiai vartojama mėsa daugelyje pasaulio
šalių. Dabartinių vištų protėviai yra Indijos miškuose gyvenę (ir dabar
gyvenantys) džiunglių paukščiai. Prijaukinti juos pavyko prieš 5 tūkstančius
metų. Prijaukinti paukšteliai netrukus pasiekė Kiniją, Ramiajame vandenyne
esančias salas, o šiek tiek vėliu atkeliavo ir į Viduržemio jūros teritoriją.

Iš pradžių paukščius žmonės augino ir veisė tik dėl kiaušinių, tačiau greitai
pastebėjo, kad specialiai lesinamų naminių paukščių mėsa tampa vis minkštesnė
ir minkštesnė. Pirmieji vištieną įvertino ir pamėgo romėnai, o šiuo metu visas
pasaulis neįsivaizduoja kulinarijos be vištienos. Vištiena tinka ligoniams, ji
pigi, neapsunkina virškinamojo trakto. Paukštienoje daug baltymų ir mažai
riebalų, ypatingai daug fosforo ir geležies.

Ekologiškiausia laikoma privačiuose ūkiuose auginamų ančių
ir kitų vandens paukščių mėsa; kalakutiena garsėja kaip sukelianti mažiausiai
alergijų; šiuo metu gurmanai gali pasmaguriauti ir strutiena.

Labiau besidomintys tuo, kad patenka ant mūsų stalo, žino,
kad vištų kiaušiniai žymimi tam tikrais skaičiukais, kurie parodo, kokiomis
sąlygomis gyveno paukščiai (pvz., 0 reiškia, kad kiaušiniai pateko iš
ekologinio ūkio).

Kiaušiniai, kurie būna pažymėti skaičiuku 1, atkeliauja pas
mumi iš laisvai gyvenančių vištų. Tie, kas mano, kad laisvai gyvenančios vištos
džiaugiasi šviežia žolyte, mėgaujasi saulės šviesa, kapstosi žemėje, tupi savo
lizduose ir džiaugiasi kitais natūraliais dalykėliais, turėtų labai nusivilti.
Paprastai komerciniuose ūkiuose vištos tūno belangėse patalpose, jei pasiseka,
laukan jos išsprūsta retai..

Vyriškos lyties vištukai negali dėti kiaušinių, o patys
netinka mėsai (tai ne mėsinės vištos), jei nenaudingi kiaušinių pramonei, tad
nužudomi iškart po išsiritimo. Kadangi niekam neįdomu tepliotis su pavieniais
viščiukais, jie paprasčiausiai sumalami gyvi ar sumetami į šiukšlių maišelius
ir uždusinami.

Pramoninės dedeklės vištos teišgyvena 1 – 2 metus, po to
pradeda menkti jų produktyvumas, tad jos paskerdžiamos.    

Kasmet vien Australijoje auginama ir užmušama daugiau kaip
320 milijonų paukščių vien dėl mėsos. Vienu metu specialiose patalpose gyvena
10 000 – 20 000 paukščių. Paukščiai ten gyvena tik apie 8 savaites. JAV daugiau
kaip 8 milijardai vištų auginama ūkiuose.

1950 metais reikėdavo 84 - 96 dienų, kad išaugtų 5 svarų (2
su trupučiu kilogramų) viščiukas, šiuo metu pakanka tik 45 (kitais duomenimis –
37) dienų; Kaišiadorių paukštyno siūlomi vienadieniai vištukai iš „Suomen
broiler“ firmos tokį svorį pasiekia per 40 dienų; Dovainonių paukštynas teigia,
kad Kobb, Ross ar Hybro krosų viščiukai reikiamą svorį pasiekia per 1,5 – 2
mėnesius; nepamirškime, kad šiaip vištos subręsta 5 – 6 mėnesių amžiaus. Toks
supergreitas vystymasis priverčia paukščius kentėti nuo daugelio sveikatos
sutrikimų, tarp kurių dažniausios galūnių ir širdies ligos. Viščiukai auga taip
greitai, kad širdis ir plaučiai nespėja pakankamai išsivystyti, kenčia dėl
respiracijos problemų. Visa tai baigiasi vištų žūtimis – jei nekalbėsim apie
gyvūnų kančias, tai didelė žala ir pačiai mėsos pramonei.

Jei kalbėsim apie pramoninių vištų skerdimą, jis mažai
skiriasi nuo kitų gyvūnų  - joms
perpjaunamos gerklės (prieš tai dauguma paukščių apkvaitinami (JAV ir to
nesiimama), kad nekentėtų, tačiau visų neįmanoma taip sutvarkyti) ir tada nukraujuoja
mirtinai.

Deja, be izoliavimo nebūtų įmanoma išauginti dešimčių
milijardų mėsinių gyvūnų (įskaitant ir pieno ir pan. pramonę). Narvuose
gyvenančioms vištoms netgi valgymas yra kančia – kad pasiektų maistą, jos per
tvorą turi ištempti kaklą, ir laikui bėgant plunksnos nusitrina, o gerklėje
atsiranda pūslės.

Anksčiau vištoms įkaitusiais mašininiais peiliais
pjaustydavo snapus – paprastai du kartus per jų gyvenimą. Šiuos procedūros (ir
po jos) metu višta kentėdavo didelį skausmą, o vėliau negalėdavo normaliai
maitintis.

Sužalotomis kojomis (kai kurių tyrimų duomenimis, 90
procentų paukščių turi problemų su judėjimu) vištos paprastai miršta iš bado ar
dehidratuoja, kadangi negali pasiekti maisto ar vandens.

Vištukų augimo
laikotarpiu jų išmatos maišosi su pjuvenomis ar kitu kraiku ant grindų. Šlubi paukščiai
beveik visą savo laiką praleidžia tupėdami šioje masėje.

Kai kurių veterinarų teigimu, mėsiniai viščiukai yra
vienintelė pramoninių gyvūnų rūšis, kuri 20 procentų savo gyvenimo kenčia
chroniškus skausmus.

Nuo ko kenčia pramoniniu būdu auginamos vištos (kai kurios nuo visų bėdų
iškart, kitos – tik nuo kai kurių)?

• Žiurkės
• Navikai
  (ypač akių)
• Izoliacija
  (gyvenimas ankštuose narvuose ar šiaip erdvės ribojimas)
• Galūnių
  ligos (deformacijos)
• Kaulų
  infekcijos
• Dermatitas
• Pūslės
• Stuburo
  ligos
• Kvėpavimo
  sistemos ligos
• Širdies
  ligos (viena dažniausių mirties priežasčių)
• Išsekimas
• Plunksnių
  praradimas
• Infekcijos
• Kepenų
  ligos
• Opos

Paskutiniais dešimtmečiais vištų kiaušinius labai pamėgo slamonellae bakterijos – taip labai
lengva nusinuodyti ir vartotojams. Būtent todėl kiaušinius reikia gerai
išvirti.

Kadangi įvairios technologijos vis labiau ir labiau veržiasi
ir į mūsų tėvynę, įvairios naujovės pasirodo ir gyvūnų ūkiuose. Išsivysčiusiose
šalyse nuo seno paplitę gyvuliukams šerti antibiotikus – kad šie nesusirgtų ir
neišmirtų. Beveik 100 procentų JAV vištaičių prifarširuotos antibiotikų. Taip
netiesiogiai antibiotikų gauname ir mes. O šiaip jei nuolat valgysite antibiotikinę
mėsiukę, didinsite ne tik atsparių bakterijų populiacijų kiekį, bet ir įgysite
nemažą tikimybę pasigauti kokį vėžį.

Beje, jei vis dėl to mėgstate vištieną , tai tą sultinį,
kuriame virė višta, geriau išpilti – jame lieka daug kenksmingų medžiagų
(nereikia įsivaizduoti, kad vištukės ant stalo patenka iš linksmų ir mielų raudonskruosčių
ūkininkų kiemo, kur laisvai kapstinėjasi, maitinasi grūdukais etc; nors, jei
pažįstat tokių ūkininkų – tai labai faina).

Svarbu nepamiršti ir to, kad šiais laikais pramoninių
gyvulėlių chebrai madinga duoti hormoninių preparatų. Tos vištukės labai
greitai užauga (apie tokio augimo pasekmes jau rašiau), o tuomet jas smagiai
valgome mes. Hormonų daugiausia prisikaupia sparneliuose ir šlaunelėse.

Lietuvoje paukščių augimą ir dėslumą draudžiama didinti
naudojant tam tikrus hormonus, sudarytas nemažas sąrašas draudžiamų dalykėlių. Kažkada
slapta ištyrus Kaišiadorių paukštyno vištukę, paaiškėjo, kad joje hormonų nėra.
Kokia situacija dabar – velnias žino, tegu eina kas nors dar kartą tirti tos
mėsos.

Lietuvos pramoniniai vištukai švaresni už importinius, galim
pasidžiaugti bent tuo.

Ak, taip, vien su vištiena žmogus per dieną gauna apie 5 mg
arseno – vištutės jį pasičiumpa iš aplinkos ir lesalo, o kadangi tokios
medžiagos linkusios ne pasišalinti, o kauptis organizmuose, mes taip gaunam šio
žavaus priedo ir kaupiame jį. Jei mus suvalgytų kokia pikta meška, turbūt
iškart nusinuodytų nuo visų priedų.

Vilniaus paukštynas teigia, kad jis visiškai atitinka ES
reikalavimus, skerdimus prižiūri MVT, mikrobiologai ir šiaip specialistai. Kaišiadorių
paukštynas mūsuose užaugintą mėsą gali teikti ES. Dovainonių paukštynas
pasakoja, kad vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo naudoti modernią viščiukų
inkubavimo, paukščių lesinimo bei girdymo ir mikroklimato palaikymo techniką;
veisliniai paukščiai ten  auginami izoliuotai
nuo broilerių.

Tik visi šie grandai savo puslapiuose rašo ne apie tai, kaip
tos vištos buvo užaugintos, bet apie didžiulius mėsos asortimentus, skanią
mėsytę ir panašiai. Neradau nė vienos nuotraukos, kurioje būtų pavaizduota,
kaip ten gyvena paukščiai. Tik gražios mėsytės, geltoni viščiukai ant žalios
žolytės (įdomu, kiek ten augančių vištukų realiai mato tą žolytę) ir balti net
blizgantys kiaušiniai.

Kad ir kaip ten bebūtų, galvodama apie fermas, aš visada
prisimenu vieną skaitytą knygą. Vadinos, atrodo, „Laiko mašina“ (tas pats
autorius parašė ir „Daktaro Moro sala“). Toje knygoje pasakojama, kaip vienas
tipas nukeliavo į ateitį ir pamatė silpnučius kvailučius vienodus žmogeliukus,
auginamus maistui… Jie vienodi leisdavo savo dieneles, o siaubą jusdavo tik
naktį, kada pikti intelektualesni juos auginantys padarėliai pradėdavo valgyti.
Na, sukurta tokia pasibaisėjimo sfera, tačiau būtent tada pirmą kartą
susimąsčiau apie fermų gyvulius.

Rodyk draugams

Rodyk draugams

 

Pfiesterie spp – tai šarvuotas mažutis protistas. Atrodo, šio mažo daikčiuko dėka suserga ir stimpa
žuvytės. Jis priklauso Dinoflagellates,
tai tokie mikroskopiniai vienaląsčiai mikroorganizmai, panašūs į augalus (gali
fotosintetinti); šiaip jie nenuodingi organizmai, tačiau visuomet visur
pasitaiko išimčių, tarkim, Pfiesteria
piscicida. Nuodingosios Dinoflagellate
rūšys buvo identifikuotos JAV, Atlante, Karibų jūroje, Meksikos įlankoje,
Ramiajame vandenyne, Aliaskoje, Havajuose, o būtent Pfiesteria piscicida paplitę JAV pakrantėse ir Meksikos įlankoje.

Daugelį asmenų, netgi tuos, kuriems nerūpi nei žuvys, nei
fermos, nei panašios nesąmonės, jau nemažai metų stebina tie  Pfiesteria
piscicida. Atrasti 1988 metais, ypač aktyviai šie padariukai dauginosi Šiaurės
Karolinos bei Merilendo pakrantėse ir nuo jų žuvo jau daugiau kaip milijardas
žuvų. Didžiausio dėmesio Pfeisteria piscicida sulaukė po 1997 metų, kai
kažkurioj Merilendo upėj žuvo 30 000 žuvų (kitais duomenimis – 50 000).

Pfiesteria piscidica gyvybės raidos ciklas susideda iš 24
stadijų, kurios prasideda cista, o baigiasi ameba. Šie mikroorganizmai gali
fotosintetinti, ryti bakterijas ir jūros augmeniją bei žuvis – gan universalūs
padarai. Didžąją laiko dalį šie organizmai būna neveiklūs ir
slepiasi nuosėdose. Kai sąlygos tinkamos – iškart atkunta, valgo žuvytes ir
dauginasi. Aktyvumą sukelia žuvies ar žuvies išskyrų buvimas. Pfiesteria piscicida pakelia įvairias
temperatūros sąlygas bei druskingumą.  Pfiesterijų neurotoksinai  žuvims sukelia raumenų paralyžius bei skatina
bakterines ir kitokias infekcijas. Sergančios žuvys nenormaliai plaukia,
praranda orientaciją, laikosi vandens paviršiuje, pačios išplaukia į krantą. Žuvis
nugaišta per 15 minučių – keletą savaičių, priklauso nuo pfiesterijų invazijos masto.
Paprastai negyvų žuvų kūnuose aptinkamos žaizdos ir opos. 100
pfiesterijų zoosporų mililitre gali pakenkti žuviai, o 300 zoosporų/ml – ją
užmušti.

Mokslininkai, tyrę sergančias žuvis iškart po pažeidimų, dar nežinojo,
kad Pfiesteria piscicida kenkia ir žmonėms. Tačiau vėliau daugeliui jų
pasireiškė galvos skausmai, odos bėrimai, akių susierzinimas; atidžiau
patyrinėjus situaciją, paaiškėjo, kad tokiais sutrikimais skundžiais ir prie
pfiesterijų pamėgtų vandens telkinių gyvenantys žmonės.

Pasąveikavę su šiais gyvuliukais užterštame vandens telkinyje ar
prisigaudę sergančių žuvų žmonės gali sulaukti netikėtų pasekmių. Dažniausiai
nukenčia asmenys, dirbantys vandenyje – valtininkai, narai ir žvejai. Pfiesterijų poveikis
gana įvairus ir įdomus (jis priklauso ir nuo sąveikavimo su tais mikroorganizmais trukmės):

Atminties praradimas

Aštrus odos deginimas (jei tiesiogiai kontaktuojama su vandeniu)

Galvos skausmas

Odos bėrimas

Akių suerzinimas

Kvėpavimo sutrikimai (astmos požymiai ir pan.)

Raumenų spazmai

Pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo spazmai

Imuninės sistemos nusilpimas

Žaizdos ant vaido ar kūno

Pasitaikė ir žmonių mirčių atvejų.

Kodėl taip išvešėjo šie maži pavojingi mikroorganizmai? Pagrindinė
priežastis – kiaulininkystė ir vištininkystė. Tarkim, šiaurės Karolinoje
kiaulininkystė yra antra pagal dydį pramonės šaka. Svarbiausia, visas atmatas
iš fermų vyriausybė leidžia pilti į upes. Tarkim, ištekėjus 25 milijonams
galonų „kiauliškųjų nuotėkų“ į Neuse upę, žuvys nuo tų pfiesterijų pradėjo
gaišti dar nepraėjus savaitei, o po 4 mėnesių žuvo 11 milijonų žuvų. Prie upės
gyvenantys žmonės skundėsi pūliuojančiomis žaizdomis, svorio netekimu bei
skrandžio spazmais. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad jų kančių priežastis – Pfiesteria
piscicida, kurių veisimąsi paskatino aktyvi kiaulininkystė.

Kasybos pramonė tai pat prie šito taip pat prisidėjo – būtent dėl
fosfato kasimo, kuomet labai turiningos atliekos keliauja į vandenis. Kadangi
pfiesteria yra ir augalas, ir gyvūnas, augališkoji šio padaro pusė mėgsta
fosfatus.

Tiesa, kai kurie tyrinėtojai teigė, kad žuvis iš tiesų užmuša ne
pfiesterijų toksinai, o Aphanomyces invadans, toks grybukas (o žuvims ir
kitiems padarams pfiesterijos kenkia tik tiesioginio kontakto būdu), tačiau
kitiems tyrinėtojams pavyko aptikti tų Pfiesteria toksinus ir jie teigia,
kad tie anie tyrinėtojai paprasčiausiai dirba ne su ta pfiesterijų forma. Tas
minėtas grybukas yra viena iš žuvų pažeidimo priežasčių po pfiesterijų poveikių
(na, kaip ir bakterinės infekcijos, sukelia opas ir panašiai).  2002 metais buvo patvirtinta, kad Pfiesteria
piscicida gamina toksinus ir vandenys, kuriuose daug šių organizmų, pavojingi
ne tik žuvims, bet ir žmonėm.

Valdžia nesiėmė jokių ypatingų priemonių, neigė, kad Pfiesteria
piscicida yra reikšminga problema, ir netgi slėpė informaciją apie šiuos
padarėlius (vienintelis būdas mažinti pfiesterijų paplitimą – slopinti mėsos
bei kasybos pramones, o šituo tikrai nenori užsiimti joks padorus politikas),
tačiau galų gale ir jai teko nusileisti bei imtis šiokių tokių priemonių.

Rodyk draugams

Labas vakaras, mieli vaikučiai, tėveliai, seneliai, draugai,
priešai, pažįstami, artimieji, paminėti čionai ir turimi mintyje. Paseksiu
šiandien pasakėlę apie vieną žavią gyvių rūšį, kurios istorija – tik viena iš
daugelio istorijų, kurių baigtis panaši, tačiau šieji gyvūnai vis dar neišdyla
iš mūsų atminties.

Apie juos likę nedaug informacijos ir didžioji dalis jos
gana abejotina – žmonėms rūpėjo šiuos gyvūnus ne pažinti, o išnaikini.

Thylacinus cynocephalus – sterblinis vilkas.

Su mūsiškiais vilkais jis neturi nieko bendro – tai
sterblinis gyvūnais, kaip ir kengūra ar vombatas, tik jis valgydavo ne
daigelius ir gėlytes, o mėsytę. Artimiausias tazzy giminaitis – sterblinis
velnias, kurį šiuo metu aktyviai bando išsaugoti nuo išnykimo.

Panašus į šunį (šiaip jo kaukolė panašiausia į lapės)
Tasmanijos vilkas buvo todėl, kad jis užėmė ekologinę nišą, kurią šiaip užimtų
šunys. Gyvis buvo šviesiai rusvos spalvos su 13 – 20 juodų dryžių ant nugaros
(dėl šios savybės kartais vadinamas Tasmanijos tigru), kažkiek panašus į vilką
ar šunį, tik turėjo labai ilgą (60 – 65 cm) uodegą, kurios masyvu pamatas
neleido jos vizginti. Plaukai buvo trumpi ir tankūs. Gyvūno galva buvo didelė.
Sterblinis vilkas būdavo maždaug 58 cm aukščio ir sverdavo iki 30 kg. Kūno ilgis
be uodegos buvo 100 - 130 cm. Didžiausias pričiuptas gyvis buvo 290 cm ilgio
(kartu su uodega). Natūralioje aplinkoje sterbliniai vilkai turbūt išgyvendavo
5 – 7 metus (zoologijos soduose – iki 9 metų).

Atrodo, sterbliniai vilkai nepasižymėjo įstabia uosle, tačiau
turėjo gerą regą bei klausą. Labai skubėdami jie šuoliuodavo kaip kengūros
(pašokdavo į 2 – 3 m aukštį), o aukas ramiai ir neskubėdami nuilsindavo
bėgiodami, o va tuomet atakuodavo. Šiaip jie buvo gana nerangūs gyvūnai. Galėdavo
labai plačiai išsižioti, o susijaudinę skleisdavo specifinį kvapą.

Sterbliniai vilkai buvo pakankamai drąsūs, nebijojo naminių
šunų. Tai buvo tylūs gyvūnai, tačiau susijaudinę skleisdavo kimius, kosinčius
garsus ar šnypšdavo, o medžiodami viauksėdavo.

Uždaryti narve jie be perstojo grauždavo virbus,
tikėdamiesi, jog galų gale pavyks juos įveikti. Sterbliniai vilkai niekada nėra
užpuolę žmonių, tik kartą vienas išsekęs žlibas vilkas įkando kažkokiai
tetulytei į ranką. Stebėtojai, dar pamenantys šiuos gyvūnus, pasakoja, kad jie
būdavo gana patiklūs, o jų akys nespindėdavo žiaurumu, kaip kitų plėšrūnų. Pasakojama,
kad šie gyvūnai buvo drovūs, uždari ir vengdavo kontakto su žmonėmis. Sugauti
gyvūnai retai priešindavosi, o dauguma mirdavo vien iš baimės.

Tarpusavyje sterbliniai vilkai gyvendavo mažomis grupėmis.

Gimę mažiai būdavo bejėgiai, pliki ir šliauždavo sterblėn,
kur įsikabindavo į vieną iš 4 spenių (įprastinė vada būdavo 3 tasmaniukai). Motina
apie 3 mėnesius juos tampydavo sterblėje. Paaugę mažiai laikydavosi urvuose,
lizduose ar tuščiuose rąstuose. Augantys sterbliniai vilkiukai kurį laiką
medžiodavo drauge su motina.

Tasmanijoje šie sterbliniai gyvendavo sausuose eukaliptų
miškuose, pelkėse ir pievose. Paprastai medžiodavo žole apžėlusiose lygumose
bei atvirose miškingose vietovėse vakare, naktį ar ryte. Savaime suprantama,
natūrali šių gyvūnų aplinka sutapo ir su geriausiomis ūkininkavimo sritimis ir
pradėjo kelti grėsmę avių ir paukščių, tai yra, žmonių gerovei.

Be avių ir vištų, Tasmanijos vilkai gaudydavo ir mažas
kengūras, gyvulėlius (visokius oposumus) ir paukščius. Nelaisvėje juos šerdavo
triušiais, kengūromis, jautiena ir aviena.

Savaime suprantama, žmonės
nenorėjo dalintis savo augintiniais su kažkokiais keistais padarais. Sterblinius
vilkus naikino gan įvairiai, dažniausiai viliodavo apnuodyta mėsa, taip pat
šaudydavo, gaudydavo spąstais. Už nudobtus gyvūnus mokėdavo premijas, jų būdavo
nudaigojama šimtai. Atsitiktinai likę gyvi atsidurdavo zoologijos soduose,
iškeliaudavo netgi į Europą ir panašius kraštus ir gan netrumpai išgyvendavo
net netinkamame jiems klimate.

Tazzy taip pat nyko ir dėl ligų, tiksliau, kažkokios
panašios į marą ligos, konkurencijos su sulaukėjusiais šunimis, natūralių gyvenamųjų
teritorijų nykimo ir jų medžiojamų gyvūnų rūšių išnaikinimo.

Informacija apie šiuos gyvūnus surinkta ne tiek stebint juos
natūralioje aplinkoje, kiek aprašant pastebėjimus apie zoosoduose ankštuose
narvuose laikomus gyvūnus. Tiesa, net ir čia rimti mokslininkai jais ne itin
domėjosi.

Prieš 7000 metų sterbliniai vilkai gyveno ir Australijos
žemyne, tačiau iš ten juos išstūmė sumanesni šunys dingai ir jau pora
tūkstančių metų, kaip Tasmanijos vilkų Australijos žemyne neliko. Tiesa,
dingams vargti teko net kelis tūkstantmečius, o žmonės šį sunkų darbą –
unikalios rūšies naikinimą - nudirbo vos per 70 metų – ir, tiesą sakant, žmonių
mastais tai truko pakankamai ilgai. 

Kartais pasitaiko pranešimų (iš tiesų kasmet tokių būna
keliolika), kad kažkas kažkur kažkada gal ir matė kažką panašaus į sterblinį
vilką. Patikimiausias pranešimas - 1961 metais poros žvejų priplotas sterblinis
vilkas, tačiau vėliau ir šitas dingo. Beje, dalis pranešimų lokalizuojasi ne
tik Tasmanijoje, ir pačioje Australijoje.

Laisvėje paskutinis vilkas pasismaugė kengūrų spąstuose 1933
metais.  Paskutinis nelaisvėje augintas
sterblinis vilkiūkštis nugaišo Tasmanijoje 1936 metais (greičiausiai dėl
prastos priežiūros), o jau nuo 1938 metų susirūpinta jų apsauga, netgi įsteigtas
rezervatas – deja, per vėlai. Beje, tais laikais Australijos fauna ir flora
rūpinosi ne patys australai, o amerikiečiai, britai ir pan. deja, į jų
pasiūlymus buvo atsižvelgta pernelyg vėlai (per 200 metų australai (tiesa, ne
vietiniai gyventojai, tie niekinti primityviais vadinti individai), o
naujakuriai, sugebėjo išnaikinti pusę savo gyvūnų rūšių). Oficialiai
išnykusiais sterbliniai vilkai laikomi nuo 1986 metų (jei 50 metų apie gyvūno
egzistavimą nesulaukiama nė vieno realaus fakto, jis paskelbiamas išnykusiu).

Jeigu keletas šių gyvūnų ir likę miškingose vietovėse, ilgai
ten neišsilaikys, nes jie prisitaikę gyventi atvirose vietovėse. Į miškus šiuos
vienintelius stambius sterblinius plėšrūnus išstūmė fermeriai ir avių
augintojai.

Kurį laiką Australijos
mokslininkams nuotaiką pakeldavo mintis, kad galbūt sterblinius vilkus bus
galima klonuoti pasinaudojus vieno spirite užkonservuoto jauniklio DNR. Deja,
ta DNR buvo pernelyg pažeista ir klonavimas neįmanomas.

Atidžiau aptyrinėjus Tasmanijos vilkų išpuolius, paaiškėjo,
kad jie nebuvo tokie aktyvūs naminių gyvūnų žudikai, kaip pasakojama. Pirmiausia,
tazzy niekada nebuvo plačiai paplitę.

Buvo labai nedaug įrodytų pranešimų, kuriuose tasmanai pvz.
išpjovė vištas. Galų gale, norint įrodyti, kokie jie siaubingi, buvo netgi
sufabrikuota į vištidę įsibrovusio sterblinio vilko fotografija (herojus ten
įkištas į aptvarą su vištomis, daugelio tyrinėtų nuomone, ten išvis tėra
Tasmanijos vilko iškamša) ir plačiai paskleista žiniasklaidoje.

Kalbant apie avis, Tasmanijos vilkai dažniau buvo atpirkimo
ožys, bandant pateisinti kitas avių praradimo priežastis, tokias kaip sulaukėjusių
šunų atakos ar sausros, negu tiesioginė garbanių skerdimo priežastis.

Tragikomiškai baigėsi tam Tasmanijos vilkui – iš pradžių
pinigus mokėdavo už nudobtus gyvūnus, dabar žadama premija bet kam, kas praneš
realų faktą apie šio gyvūno egzistavimą.

Rodyk draugams