BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Eksperimentai su gyvūnais - ištraukos

Įmesiu šiokių tokių citatų iš labai smagios M. Roach knygos
„Negyvėliai“, kuri man tikrai patiko.

 

Ataskaitoje apie lavonų
grobimą Prekės chirurgui Hubertas
Koulas (Hubert Cole) rašo,
neva seras Estlėjus garsėjęs pomėgiu užrašyti
vieno ar kito kolegos vardą ant kaulo atplaišos ir duodavęs laboratorijos
šuniui tą kaulą praryti. Galiausiai, kai per skrodimą kaulą išimdavo, ant jo
būdavo likęs ryškus bendradarbio vardo
raižytinis atvaizdas, mat kaulą aplink
raides išėsdavo šuns skrandžio
r
ūgštys. Tokius daikčiukus Kuperis mėgdavęs dalyti kaip smagias dovanėles.
Koulas nutyli, kaip reaguo­davo tie, kurie gaudavo šitokias plokšteles su vardais,
bet aš ryžčiaus lažintis, kad visi nėrėsi iš kailio besistengdami
pademonstruoti, koks smagus jiems šis
pokštas, ir laikydavo pasidėję dovanėles matomiau­
sioje vietoje - bent
jau tada, kai aplinkui sukiodavosi seras Estlėjus Kuperis.

 

Savo ruožtu smegenys irgi lyg ir nelabai tiko būti gaivinančiosios
sielos buveine, mat ne kartą pastebėta, kad gyvūnai ir be smegenų sugeba
stulbinamai ilgai visai pakenčiamai gyvuoti. Vitas aprašė kažkokio Redžio
atliktą eksperimentą: šis „sausumos vėžliui pro kaukolėje padarytą skylę
ištraukęs smegenis dar lapkričio pradžio­je”, o nelaimėlis gyvūnas „likęs
gyvas iki pat kitų metų gegužės”.* Net ir pats Vitas tvirtino sugebėjęs
„pasitelkęs šilumą” išlaikyti vištos širdį plakančią geras dvi valandas,
kai „nukirpo žirklėmis jai galvą”. O dar buvo ir daktaro Kaau
eksperimentas… Vitas pasakoja štai ką: „Jaunas gaidukas, kuriam daktaras Kaau
staiga nurėžė galvą… nekantriai skubančiam prie dubenėlio su lesalu, net ir
be galvos tie­sia linija nubėgo dar 23 Reino pėdas [7,3 m - red. pastaba] ir
būtų bėgęs dar toliau, bet susidūrė su kliūtimi, ir ta jį sustabdė”.
Atrodo, naminiams paukščiams buvo išties nelengvi laikai.

 

Haleris sudarė sisteminį vidaus organų katalogą pagal tai, ar
atskiruose organuose skausmo jutimas užfiksuotas, ar ne. Jo manymu, pilvas,
žarnynas, šlapimo pūslė, šlapimtakiai, vagina, gimda ir širdis skausmą pajunta
iš karto, o plaučiai, kepenys, blužnis ir inkstai „skausmui beveik visiškai
nejautrūs - aš bandžiau juos dirginti, smeigiau į juos peilį, netgi pjausčiau j
gabalus, o gyvūnas, atrodo, išvis nejautė jokio skausmo”. Haleris pri­pažįsta,
kad šiame jo darbe neišvengta kai kurių metodologinių trūkumų, kurių
svarbiausias, jo paties žodžiais tariant, šis: „gyvūnas, kuriam atverta
krūtinės ląsta, ir šiaip jau kenčia tokį smarkų skausmą, kad sunku pasakyti, ar
jis dar reaguoja ir į papildomą dirginimą”.

 

Mošas domėjosi, kodėl automobilių avarijų bandymuose negalima būtų
naudotis gyvūnais. Nors iš tiesų jais naudojamasi. Aštuntosios automobilių
avarijų lauko demonstracijų konferencijos aprašymo įžanga gerokai primena vaiko
prisiminimus apie apsilankymą cirke:

„Matėme šimpanzes, važiuojančias reaktyvinėmis pavažomis, lokį,
pakibusį ant smogiamosios švytuoklės… Stebėjome kiaulę, kaip ji anestezuota
ir apraizgyta diržais, sėdima poza pritvirtinta prie švy­tuoklės, iš visų jėgų
rėžiasi į giliai įgaubtą vairą…”

Kiaulėms dažnai tekdavo dalyvauti šitokio pobūdžio bandymuose, kadangi,
kaip pasakė vienas tokių bandymų organizatorių, „turint omenyje vidaus organų
išsidėstymą”, jos gana panašios į žmones, be to, jas įmanoma patupdyti
beveik tokia pat poza, kokia automobilyje sėdi žmogus. Mano išmanymu, lygiai
taip pat jos panašios į sėdintį prie vairo žmogų ir protu, ir elgsena, ir
beveik visa kuo, išskyrus nebent pomėgį naudotis puodelio laikikliu ar radijo
rankenėlėmis, bet tas tai juk mums nesvarbu. Vėliau gyvūnai avarijų imitacijose
dalyvaudavo tik tada, kai prireikdavo funkcionuojančių organų, ko lavonai
pasiūlyti negali. Pavyzdžiui, su babuinais išbandytas staigus galvos sukiojimas
į šonus - siekta išsiaiškinti, kodėl po avarijoje pa­tirto šoninio smūgio žmogų
taip dažnai ištinka koma. (Savo ruožtu tyrinėtojams teko atlaikyti nuožmius
gyvūnų teisių gynėjų išpuolius.) Tyrinėti aortos plyšimui buvo pasitelkti
šunys; nežinia kodėl, bet, kaip rodė bandymai, pažeisti lavono aortą labai
sunku.

Išlieka vienintelė automobilių avarijų sritis, kur tyrinėjimams vis dar
būtini gyvūnai, nors lavonai padėtų surinkti kur kas tikslesnių duomenų - tai
smūgio vaikui padariniai. Vaikai patys savo palaikų mokslui neaukoja, o
mokslininkams nesinori lįsti sielvartaujantiems tėvams į akis su savo
prašinėjimais, nors žinoti apie vaikus ir kaip juos gali sužaloti oro pagalvė
tiesiog būtina.

- Problema tikrai rimta, - pasakė man Albertas Kingas. - Ban­dome
numatyti rezultatus iš poveikio babuinams, tačiau sužalojimų sunkumas
neabejotinai labai skiriasi, juk vaiko kaukolė dar net nėra galutinai
susiformavusi, augant keičiasi.

 

 

Kur kas labiau mėgstama sprogdinti gyvus užmigdytus gyvulius, o ne negyvus
žmones. 1968-aisiais Atominės gynybos aprūpinimo agentūros (DASA) leidinyje
Žmogaus atsparumo tiesioginiam spro­gimo ore poveikiui apskaičiavimai - kitais
žodžiais tariant, kokios žmogaus galimybės atlaikyti bombos sprogimą -
tyrinėtojai daug kalba apie eksperimentinių sprogdinimų poveikį: aukomis tapo
pelės, žiurkėnai, žiurkės, jūrų kiaulytės, triušiai, katės, šunys, ožkos, avys,
jautukai, kiaulės, asiliukai, net nukirstauodegės makakos, - tačiau apie
poveikį subjektui, paminėtam pavadinime, neužsimenama nė žodeliu.

 

Kad ir nelabai tvirtą, bet vis dėlto šiokį tokį Tobino neurologinės
teorijos patvirtinimą galima aptikti gyvūnų tyrinėjimuose. Peršau­tas elnias
nesustoja, o štai šunys ir kiaulės, pakirsti kulkos, atrodo, reaguoja kaip
žmogus. Šis reiškinys karinės medicinos kontekste minimas jau 1893-iaisiais.
Žaizdų balistinių eksperimentų specia­listas, pavarde Grifitas, atlikinėdamas
bandymus, kokį poveikį gyvų šunų vidaus organams padarys šūviai iš
Krago-Jorgenseno šautuvo, šaudant iš dviejų šimtų jardų nuotolio, užfiksavo,
kad šie gyvūnai, kulkai pataikius į pilvą, „krenta negyvi iš karto, tarsi
nutrenkti elektros srovės”. Grifitui tai pasirodė keista, kadangi, kaip
jis pats ir pabrėžė Pirmojo Panamerikos medikų kongreso protokole, „nebuvo pažeisti
jokie gyvybiškai svarbūs organai, kuo būtų galima paaiškinti akimirksniu gyvūną
ištinkančią mirtį”. (Iš tikrųjų šunys veikiausiai anaiptol nekrisdavo iš
karto negyvi, kaip kad manė Grifitas. Kur kas labiau tikėtina, kad jie tik
susmukdavo, o iš dviejų šimtų jardų nuo­tolio tik atrodė kaip nugaišę. Kol
Grifitas sukardavo tuos du šimtus jardų jų paimti, jie spėdavo iš tikrųjų
nugaišti nukraujavę.)

Galvosūkį 1988-aisiais ėmėsi nagrinėti švedų neurofiziologas A. M.
Gioransonas, tuo metu dirbęs Lundo universitete. Kaip ir Tobinas, Gioransonas
manė, kad kulkos smūgis kažkaip sukelia didelę centrinės nervų sistemos
perkrovą. Taigi tikriausiai ničnieko nenutuokdamas apie žmogaus smegenų
panašumą į šešių mėnesių Džersio karvės smegenis, jis prijungdavo devynių anestezuotų
kiaulių - po vieną kaskart - smegenis prie elektroencefalografo ir šaudavo į
pasturgalius. Gioransonas mini naudojęs „itin didelės smogiamosios jėgos
užtaisą”, nors iš tiesų tai nebuvo taip drastiška, kaip galima pamanyti.
Tokia formuluotė lyg ir perša prielaidą, kad daktaras Gioransonas įsiropštė į
automobilį, pavažiavo kiek atokiau nuo laboratorijos ir apšaudė vargšes nieko
pikta neįtariančias kiaules kažkokiu švedišku „Tomahavvk” sprogmens
atitikmeniu, bet iš tik­rųjų, bent kiek girdėjau, Gioransonas turėjo omenyje
paprasčiausias nedideles, greitai skriejančias kulkas.

Visoms kiaulėms, išskyrus tris, kai tik jas kliudydavo kulka, EEG
rodmenys ženkliai suplokštėdavo - kai kuriais atvejais linijų šoki­nėjimo
amplitudė sumažėjo net perpus. Kadangi kiaulės buvo anes-tezuotos, taigi, - jau
nejudrios, neįmanoma pasakyti, ar šūvis būtų sustabdęs jas iš karto. Pats
Gioransonas nesiėmė to svarstyti. O jeigu jos prarado sąmonę, Gioransonas
niekaip negalėjo nustatyti proceso mechanizmo. Vis dėlto, dideliam visų
pasaulio kiaulių sielvartui, jo darbai paskatino tolesnius tyrinėjimus.

 

 

Ar staigus slėgio pokytis galėjo sukelti tokius rimtus plaučių
sužalojimus? Norėdami tai išsiaiškinti, Farnboro grupės nariai pasitelkė būrį
jūros kiaulyčių. Joms sukūrė analogiškas staigaus slėgio kritimo sąlygas - nuo
jūros lygio iki 10 670 metrų aukščio. Pacituokime serą Haroldą: „Jūrų kiaulytės
at­rodė šiek tiek išsigandusios, tačiau slėgio pokytis nesukėlė jokių kvėpavimo
sutrikimų”. Iš kitur surinkti duomenys, gauti remiantis ir eksperimentais
su gyvūnais, ir žmonių patirtimi, patvirtino, kad žalingas slėgio pokyčio
sveikatai poveikis - labai jau menkas, jo nė lyginti negalima su tais
sužalojimais, kurie aptikti „Comet” keleivių plaučiuose.

Šitaip liko paskutinė prielaida - mums jau pažįstamas „itin smarkus
susidūrimas su vandeniu”: tikriausiai kaip tik tokia ir buvo keleivių
žūties priežastis, o katastrofa gal įvyko lėktuvui subyrėjus dideliame aukštyje
- veikiausiai dėl kokios nors pačios konstrukcijos ydos. Farnboro grupei teko
vėl pasitelkti jūros kiaulytes. Seras Haroldas siekė tiksliai išsiaiškinti, kas
atsitinka plaučiams, kai kūnas galutiniu greičiu rėžiasi į vandenį. Kai
pirmąsyk pamačiau minint gyvūnus, įsivaizdavau serą Haroldą, kopiantį į Duvro
uolas, apsikrovusį narveliais su graužikais - ir svaidantį nieko pikto neįtaru­sius
padarėlius į apačioje tyvuliuojančią jūrą, kur jų laukia valtyse, ap­siginklavę
tinklais, sero Haroldo bendradarbiai. Tačiau paaiškėjo, kad seras Haroldas kur
kas išradingesnis: su savąja grupe jis susimeistravo „vertikalią
katapultą”, tad reikiamai smūgio jėgai gauti pakako kur kas mažesnio
nuotolio. „Jūrų kiaulytes, - rašė jis, - lipnia juostele ne per daug tvirtai
pririšome prie apatinio laikiklio paviršiaus taip, kad, šį sustabdžius ties
grįžtamai slenkamojo judėjimo apatine riba, jūrų kiaulytės pilvais pirmyn
nulėktų maždaug dar septyniasdešimt šešis centimetrus ir tada rėžtųsi į
vandenį.” Numanau, koks seras Haroldas turėjo būti vaikystėje - tokius
tiesiog pažįstu kaip nuluptus.

Trumpiau tariant, iš katapultos sviestų jūros kiaulyčių plaučiai atrodė
labai panašiai kaip ir „Comet” keleivių. Tyrinėtojai priėjo iš­vadą, kad
lėktuvai subyrėjo dideliame aukštyje ir daugumą žmonių išbėrė į jūrą.

 

 

Netgi kapitonas La Gardas galų gale suprato, kad, norint išsiaiš­kinti,
kaip vienas ar kitas šautuvas gali ką nors sutramdyti, verčiau atsisakyti
bandymų su tokiais subjektais, kurie jau yra sutramdy­ti - kartą visiems
laikams. Kitais žodžiais tariant, bandymams yra būtina gyva būtybė. „Pasirinkti
buvo mėsiniai gyvuliai, numatyti skersti Čikagos skerdyklose”, - rašė La
Gardas ir gerokai suglumi­no dešimt ar penkiolika žmonių, kurie jo knygą
perskaitė po XX a. ketvirtojo dešimtmečio, nes tada žodžio „beeves”,
kuriuo La Gardas įvardijo mėsinius gyvulius, šia reikšme jau niekas
nebevartojo. Šiaip ar taip, sudorojęs šešiolika mėsinių gyvulių, La Gardas rado
ieškotąjį atsakymą: didesniojo - 0,45 - kalibro kolto revolveris parblokšdavo
gyvulį žemėn trimis ar keturiomis kulkomis, o pleškinant mažes­nio - 0,38 - kalibro
šoviniais kitąsyk nepakakdavo ir dešimties šūvių. Nuo tų laikų JAV armija
galėjo ramiai stoti j mūšį: buvo visiškai aišku, kad, jei užpuls karvės, kariai
žinos, kaip elgtis.

Vis dėlto Jungtinėse Valstijose ir Europoje šaunamųjų ginklų sukeliamų
sužalojimų tyrinėjimuose užvis daugiausia nukentėjo kukliosios kiaulės. O štai
Kinijoje - karinės medicinos universitete Nr. 3 ir Kinijos karinės amunicijos
bendruomenėje bei kitur - šau­doma buvo į neveislinius šunis. O Australijoje,
kaip praneša penk­tojo pasaulinio balistikos simpoziumo ataskaitos, tyrinėtojai
galabijo triušius. Kyla pagunda suformuluoti prielaidą, kad kiekviena kultūra
balistikos tyrinėjimams pasirenka pačią nekenčiamiausią gyvūnų rūšį. Kinai
retsykiais šunis valgo, bet niekam kitam nenaudoja ir pernelyg nevertina;
Australijoje triušiai laikomi tikra rykšte - anglų atvežti kaip medžiojami
gyvūnai, jie pašėlo daugintis (kaip triušiai) ir per dvidešimt metų nugraužė du
milijonus akrų pietų Australijos krūmynų.

Jungtinių Valstijų ir Europos tyrinėtojams tokios hipotezės ne­pritaikysi.
Kiaulės čia buvo šaudomos ne todėl, kad mūsų kultūra laikytų jas purvinomis ir
pasibjaurėtinomis. Taikiniais jos tapo tik todėl, kad jų vidaus organai labai
panašūs į žmogaus. Ypač panaši į žmogaus yra kiaulės Širdis. Tyrinėtojams
pravertė ir ožiai - jų plaučiai beveik tokie pat kaip mūsiškiai. Apie tai man
papasakojo trečiojo rango kapitonė Marlena DeMaio, kuri Ginkluotųjų pajėgų
patologijos institute (AFIP) studijuoja kūno šarvuotę. Kalbėdama su DeMaio,
susidariau įspūdį, kad iš įvairių rūšių gyvūnų organų būtų įmanoma sumontuoti
puikiausią nežmogiškos kilmės žmogų.

- Žmogaus kelis užvis artimiausias yra rudojo lokio keliui, - tvirti­no
man ji, o paskui pridūrė ir dar vieną stulbinantį - nors stebėtis gal jau ir
nebėra ko - teiginį: - O į žmogaus smegenis yra panašiausios maždaug šešių
mėnesių amžiaus Džersio karvės smegenys. Iš kitur sužinojau, kad emu klubai yra
tiesiog žmogaus klubų kopija - ši ap­linkybė kur kas pravartesnė žmonėms nei
patiems emu, kurie tokiu panašumu kažin ar gali džiaugtis, mat buvo
negailestingai luošinami Ajovos valstybiniame universitete taip, kaip klubus
suluošina osteonekrozė, o paskui smulkiai tyrinėjami kompiuterinio tomografo
skeneriais - tyrinėtojai siekė perprasti šią ligą.

 

1857-aisiais prancūzų gydytojas Č. Braunas-Sekaras nurėžė galvą šuniui,
siekdamas išsiaiškinti, ar įmanoma priversti ją vėl veikti, su­leidus į
arterijas deguonies prisotinto kraujo. Injekcijas jis pradėjo praėjus
aštuonioms minutėms nuo visiško galvos atsiskyrimo nuo kaklo. Dar po dviejų ar
trijų minučių Braunas-Sekaras užfiksavo akių ir snukio raumenų judesius, kurie
jam atrodė valingi. Gyvūno smegenyse, matyt, iš tiesų kažkas vyko.

 



Kone tobulai įgudę susiūti kraujagysles, Gatris ir Karelis ėmė tiesiog
mėgautis jų jungimu ir kibo persodinėti vienų šunų šlaunų dalių ar ištisų
priekinių kojų kitiems šunims, prisiūdavo prie slėpsnų papildomus inkstus ir palaikydavo
juos gyvybingus kūno išorėje. Karelis už indėlį į medicinos mokslą net pelnė
Nobelio premiją; Gatris, kur kas drovesnis ir kuklesnis, per baisų
neapsižiūrėjimą liko neįvertintas.

Gegužės dvidešimt pirmąją Gatriui pavyko įskiepyti vieno šuns galvą į
kito šuns kaklą - šitaip jis sukūrė pirmą pasaulyje žmogaus rankų darbo
dvigalvį šunį. Arterijas jis susiuvo taip, kad kraujas iš viso šuns kūno tekėtų
per svetimąją pritvirtintą galvą ir grįžtų į sveikojo šuns kaklą, iš ten
patektų į smegenis ir vėl atgal kraujotakos ratu. Gatrio knygoje Kraujagyslių
chirurgija ir jos taikymas įdėta ir to istorinio gyvio nuotrauka. Jeigu ne
paaiškinamas užrašas, galėtum pamanyti, kad tai - kažkoks ypač retos rūšies
sterblinis šuo ar veikiau kalė, kuriai iš kailyje slypinčios sterblės kyšo
didoka šunyčio galva. Papildomą galvą chirurgai prisiuvo prie kaklo pagrindo
apverstą, taigi dvi galvos kone glaudėsi smakrais, kurdamos intymumo įspūdį,
nesvarbu, kad jų bendrabūvis, švelniai tariant, turėjo būti labai jau įtemptas.
įtariu, kad maždaug tokį pat įspūdį turėjo kelti ir to meto pačių Gatrio ir
Karelio portretai.

Vis dėlto, kaip ir mesjė Ganji atveju, tarp galvos nukirtimo ir tos
akimirkos, kai buvo atkurta kraujotaka, praėjo pernelyg daug laiko (dvidešimt
minučių), tad papildoma šuns galva ir jos smegenys kažin kiek funkcionuoti
nebegalėjo. Gatris mini net keletą pačių papras­čiausių judesių ir primityvių
refleksų, panašių į tuos, kuriuos paste­bėjo ir Laboras ar Ejemas: vyzdžių
susitraukimą, šnervių trūkčiojimą, specifinius liežuvio judesius. Vieną
vienintelį kartą laboratoriniuose Gatrio užrašuose vis dėlto lyg ir užsiminta,
kad apverstoji šuns galva galėjo šiek tiek suvokti, kas įvyko: „5.31. Ašarų
išsiskyrimas…” Abu šunis teko užmigdyti, nes prasidėjo komplikacijos - praėjus
maždaug septynioms valandoms po operacijos.

Pirmosios šunų galvos, galėjusios džiaugtis (jei tik čia pritinka šis
žodis) visavertėmis smegenų funkcijomis, buvo tos, kurias persodino dvidešimto
amžiaus šeštojo dešimtmečio sovietų transplantacijos meistras Vladimiras
Demikovas. Jis iki minimumo sutrumpino laiką, kurį atkirsta donoro galva turėjo
išbūti be deguonies, naudodamasis „kraujagyslių siuvamąja mašina”. Jis
suaugusiems šunims transplan­tavo dvidešimt šuniukų galvų - tiksliau sakant,
persodindavo ištisą kūno dalį: galvą, pečius, plaučius ir priekines kojas
drauge su stemple, nelabai tvarkingai išeinančia tiesiog šuns išorėn -
siekdamas išsi­aiškinti, kaip šitokie jo sukurti dariniai elgsis ir kiek laiko
išgyvens
(paprastai
išgyvendavo nuo dviejų iki šešių dienų, bet vienas nudvėsė tik po dvidešimt
devynių).

Knygą Eksperimentinis gyvybiškai svarbių organų transplantavimas
Demikovas iliustravo eksperimento Nr. 2, atlikto 1954-ųjų vasario 24-ąją,
nuotraukomis, pridėjo ir laboratorinius užrašus. Tąsyk jis per­sodino mėnesio
amžiaus šuniuko galvą ir priekines kojas suaugusiam šuniui, iš pažiūros -
Sibiro laikai. Užrašai atskleidžia gyvybingą, kad ir ne itin džiaugsmingą mažo
šunyčio galvos egzistenciją:

09.00. Donoro galva godžiai atsigėrė vandens ir pieno; ji trūkčiojo,
tarsi stengdamasi atsiskirti nuo recipiento kūno.

22.30. Recipientą guldant į guolj, transplantuota galva iki kraujo
įkando vienam darbuotojų į pirštą.

Vasario 26, 18.00. Donoro galva įkando recipientui į ausį taip, kad šis
sucypė ir papurtė galvą.

Demikovo transplantacijos subjektus paprastai pribaigdavo imu­ninės
reakcijos. Imunitetą slopinančių vaistų tais laikais dar nebuvo, tad
suaugusiojo šuns imuninė sistema, savaime suprantama, kakle smygsančias kito
šuns kūno dalis laikė svetimkūniais ir atitinkamai reagavo. Šitaip Demikovas
galiausiai atsitrenkė į akliną sieną. Išban­dęs visų įmanomų šuns kūno dalių ir
jų kombinacijų persodinimą kitam šuniui, jis uždarė savo laboratoriją ir
prasmego į užmarštį.

 Kai Demikovui nusibodo iš vienur
perkėlinėti kitur galvas ir įvairius organus, jis ėmėsi pjaustyti šunis perpus.
Jo knygoje smulkiai aprašyta operacija, kai jis du šunis perrėžė pusiau ties
diafragma, puses sukeitė ir susiuvo arterijas. Jis aiškino, kad šitoks
transplantavimo būdas užimtų mažiau laiko nei dviejų ar trijų atskirų organų
persodinimas. Tačiau kartą nutraukus stuburo nervus, jų vėl sujungti jau
niekaip nebeįmanoma, tad apatinė kūno dalis liktų visiems laikams paralyžiuota.
Dėl to šitoks transplantavimo metodas didesnio entuziazmo nesukėlė.

Jei Demikovas būtų šiek tiek daugiau išmanęs apie imunologiją, jo
karjera, ko gero, būtų susiklosčiusi visai kitaip. Tikriausiai jis būtų su­pratęs,
kad smegenims gamta yra suteikusi vadinamąją „imunologinę privilegiją”,
tad jų gyvybę galima palaikyti ištisas savaites, aprūpinant kito kūno krauju,
ir jokia atmetimo reakcija negrės. Kadangi jas saugo hematoencefalinis
barjeras, jos neatmetamos taip, kaip kiti organai ir audiniai. Kai Gatrio ar
Demikovo operuotų šunų galvų gleivėtieji audiniai po operacijos praėjus dienai
ar dviem imdavo tinti ir krau­juoti, smegenys skrodimo metu atrodydavo visai
normal