BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar besiplečianti kiaulių armija kelia grėsmę?

Šį kartą pasakojimo vinis bus ne gyvūnų kančios – šiaip ar taip jos turbūt nelabai kam įdomios. Netikėtai ryte paskaičiau straipsnelį Respublikoje apie kiaulininkystę Lietuvoje ir galvoju – ar čia didelis šizaaa, ar ne? Ar kažkas pučia burbulą, nes taip naudinga, ar pasakojime yra tiesios grūdas ir mūsų laukia baisi ateitis? Kadangi esu baisiai kategoriška (o gal greičiau turiu savo nuomonę, bet juk tik idiotas nekeičia nuomonės, svarbu kad atsirastų kažkas, kas sugebėtų ją logiškai ir įtikinamai pakeisti), nusprendžiau išanalizuoti visų frontų mintis ar idėjas. Kas gi laukia mūsų ateityje (na, maždaug, ar ji bus graži ir saulėta, ar baisi ir išsivoliojusi mėšle)?

Štai Lietuvos kiaulių augintojų asociacija sako, kad visą šaršalą dėl kiaulių fermų (ir danų, o taip) sukėlė žurnalistai, pataikaudami viešėjai nuomonei ir taip norėdami sukurstyti kiaulių karus. Dėl to toji asociacija jau skundžiasi, kad „Visuomenės požiūris į kiaulininkystės šaką tampa labai siauras, neigiamas ir agresyvus“. Visi, kurie neigiamai atsiliepia apie kiaulininkystę, yra siaurapročiai, radikalai ir fantazuotojai, savo menkame svajonių pasaulėlyje tikintys, jog vaduoja Lietuvą ir lietuvius nuo kriuksinčių blogio šmėklų. Žinoma, antri kaltinamieji yra žalieji – kadangi šiems būtinai reikia kovų, kaip gi kitaip jie gyvens, na koks gi tikras žaliasis, jei jis už kažką/prieš kažką nekovoja.

Kiaulininkams naudinga tai, kad bent kol kas nėra tikslių tyrimų dėl mėšlo kvapo įtakos bitėms ir medui – juos sunku atilikti, tad visi pasakojimai apie srutų įtaką bitėms tėra nevykusio bitininko dangstymaisi. Darbuotojai, dirbantys kiaulidėse, irgi nedūsta ir šiaip yra sveiki, kadangi jose esančios amoniako, metano ir sieros vandenilio dujų koncentracijos neviršija sveikatai pavojingų normų (ale radau biškį aprašytas darbo sąlygas - tvartuose lankytis be specialaus skafandro arba bent dujokaukės nėra saugu, kiaules prižiūri keli darbuotojai, sėdintys izoliuotoje patalpoje prie kompiuterių). Žmonės, gyvenantys arti fermų, yra sveiki kaip ridikai ir tiesiog išsigalvoja daugybę įvairių ligų – dauguma turbūt iš neturėjimo ką veikti. Kiaulidžių vadovai ir darbuotojai labai myli gamtą ir daro viską, kad tik ją puoselėtų ir niekaip nepakenktų. Kiaulės negauna jokių hormonų ar steroidų – jos pačios sugeba augti greitai kaip ant mielių. Skystas mėšlas su savo azotu, kaliu ir fosforu yra viena nuostabiausių trąšų augalams. Ir, svarbiausia – na ko gi mes važiuojam ant tų danų? Jie juk ir kituose kraštuose smagiai perka žemes ir augina tas kiaules, visi laimingi, nesiskundžia, tik lietuviai kažkokie burbekliai agresoriai. Beje, prieš kelis metus Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos pirmininkas teigė, kad netiki gerais danų kiaulininkų ketinimais.

Prieš ketverius metus danai Pakruojo rajono Rozalimo miestelyje, šalia kažkokio pušynėlio (labai vertinamo gamtosaugininkų, ba jame pilna retų gyvūnų bei augalų), buvo tvirtai pasiryžę įkurti kiaulidžių kompleksą. Valdžia plojo rankomis, o paprasti mirtingieji bėgiojo už galvų susiėmę, vienas kitas gal jau ir šakes slapta galando. Viskas baigės tuo, kad kompleksus nukėlė atokiau nuo vaizdingų vietų, kad mėšlo aromatas nesutrauktų akies, bespoksant į tą pušynėlį ir kitas žavias vietas. Dabar tieji paprasti mirtingieji skundžiasi, kad kažkodėl jie visur jaučia kiaulių mėšlo smarvę, kuri tokia bjauri, jog net verčia vemti, kad beveik sužlugo bitininkystė (o gal visi rajono bitininkai nevykėliai), o kaimo turizmas čionai viliotų nebent stiprių pojūčių mylėtojus – ekstremalus (įdomu, kodėl niekas nesusimąstė apie kliūčių ruožą Kiaulės Kanopą).

Danai, apgobę pakruojiečius, linksmai nustraksėjo Kelmėn. Jiems daug teigiamų emocijų sukėlė Tytuvėnų regioninis parkas. Prisiminę kovinguosius Pakruojo gyventojus, danai aktyviai ėmėsi viešųjų ryšių akcijų, užliūliavo vietinius ir smagiai tenai įsikūrė. Ir štai atsitiko taip, kad netikėtai prieš kokia pora metų regioniniame parke tekėjo ne vandens, o srutų upės. Vandens užterštumas 116 kartų viršijo leistiną normą. Priežastis? Avarija ar kas ten, na taip būna, kai išsilieja srutos, joms juk tenka kažkur tekėti, pavyzdžiui, su Vengre ir Gryžuva į Dubysą.

Maždaug prieš metus į kovą stojo Mažeikių rajono Bugenių kaimas. Čiabuviai teigė, kad nori gerti švarų vandenį ir nenori uostyti jokių smarvių (na, kalbama, kad kiaulių srutų/mėšlo smarvė gali prigriebti net už 8 km nuo kvapo šaltinio esantį žmogų). Jie rengė piketus, lindo į teismus arba nešė kudašių iš gimtųjų vietų. Vietiniai rinko įrodymus, kaip įmonės niokoja gamtą, tačiau aplinkosaugininkai į tai nekreipė dėmesio.

Žinoma, danai aktyviai kelia sparnus ir plinta po mūsų kraštą. Ne visad netgi atilieka Poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimus (auginat 900 ir daugiau paršavedžių ar 3000 kiaulių, yra privalomas ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas, jei mažiau, poveikis aplinkai turi būti aptartas rengiant techninio projekto aplinkosaugos dalį) – šiaip ar taip, čia dideli pinigai, o kai kalbama apie pinigus, tie keli kaimiečiai, jų sveikata, uoslės galimybės ir kokios nors bitės pasidaro labai neįdomūs. Jei dar aktyviau užkabintume kvapus – iš srutų laikymo duobių ir kiaulidžių išsiskiria amoniakas, sieros vandenilis, metanas ir kitos cheminės medžiagos, kurios dirgina kvėpavimo takus, gali sukelti bronchitą bei kitas kvėpavimo takų ligas, taip pat skatinti bronchinės astmos paūmėjimus.

Kalbant apie amoniaką (bespalvės, nuodingos, stipraus specifinio kvapo, vandenyje tirpstančios, randamos tvartų ore dujos), kiaulė panaudoja 34% pašaro azoto, su šlapimu į aplinką išskiria 36%, su išmatomis 30%, tai yra su ekskrementais išskiria apie 66%, iš kurių į orą patenka apie 13%. Azotas teršia orą, todėl amoniako emisijai į aplinką skiriama daugiau dėmesio, nei kitoms azoto savo sudėtyje turinčioms medžiagoms. Žemės ūkyje 80% aplinkos teršalų išskiriama amoniako pavidalu. Kiaulidėse, kur didelė amoniako koncentracija, kiaulaitės subręsta aštuoniomis dienomis vėliau. Jeigu gyvūnai ilgesnį laiką kvėpuoja nors ir nedaug amoniako turinčiu oru, gali sutrikti jų sveikata ir sumažėti produktyvumas. Amoniakas erzina viršutinių kvėpavimo takų ir akių gleivines, sukelia kosulį, ašarojimą ir sudaro palankias sąlygas uždegiminiams procesams vystytis, o pro sužeistas gleivines į organizmą gali prasiskverbti mikrobai. Patekęs į kraują amoniakas ardo eritrocitus ir leukocitus, taip skatina mažakraujystę ir lėtina organizmo medžiagų apykaitos procesus. Tvartų oras veikia ne tik gyvūnų, bet ir juos aptarnaujančių žmonių sveikatą. Todėl jei amoniako koncentracija yra didesnė nei 0,02 g/m3, reikia nedelsiant imtis priemonių padėčiai pakeisti…

Apie danus pasakojama, kad jie, seni ir užkietėję kiaulininkai, jau seniai sušiko visą savo gamtą ir ekologiją. Kadangi žiurkės bėga iš skęstančio laiko, su visomis kiaulėmis tie danai kraustosi į kitas valstybes – jų tikslas šiuo metu atstatyti visiškai sužalotą savo krašto gamtos pusiausvyrą, savo pragyvenimo šaltinį kuo aktyviau perkeliant į kitas vietas. Aš Danijoje nebuvau, jų ekologija pernelyg irgi nesidomėjau – tad velnias žino, kaip ten yra iš tiesų. Apie hormonus bent lietuviškų kiaulių pasaulyje nesu daug girdėjusi – tad irgi negaliu teigti, kad „štai mus šeria hormoninių kiaulių mėsa ir dar tie patys hormonai su atmatomis keliauja į lauką, teršia vandenį ir panašiai“. Daugiau pasakojimų būna apie antibiotikus, bet irgi sudėtinga būtų tikėti kiekviena „antimi“, o pelų sijojima nuo grūdų ilgokai užtrunka.

Antibakterinės medžiagos veterinarinėje medicinoje ir žemės ūkyje vartojamos sergantiems gyvuliams gydyti, siekiant užtikrinti gerą gyvulių savijautą bei neleisti plisti pavojingoms infekcijoms. Į gyvulio organizmą šios medžiagos patenka keliais būdais - gydant infekcinėmis ligomis susirgusius gyvulius, vartojant profilaktiškai, norint išvengti susirgimo arba gyvuliui persirgus infekcine liga, skatinant gyvulių augimą (didinant gyvulininkystės efektyvumą antibakterinių medžiagų preparatai naudojami kaip pašarų priedai). Jau 1946 m. pastebėta, kad streptomicino priedas viščiukų pašare skatina jų augimą. Per daug ir dažnai nekontroliuojamai vartojant antibakterinius preparatus gyvulininkystėje, atsirado pavojus, kad šių preparatų likučiai su gyvūninės kilmės maisto produktais gali patekti vartotojams. Žmonių sveikatos požiūriu antibakterinių medžiagų likučiai jautriems asmenims gali sukelti alergines reakcijas, suardyti natūralią mikrobinę žarnyno ekosistemą. Gaunant nedideles antibakterinių medžiagų dozes, atsiranda antibiotikams atsparios mikroorganizmų padermės. Tokiu gydant jų sukeltus susirgimus analogiški antibiotikai gali neturėti pageidaujamo efekto. Problema gali kilti ir atliekant imunologinius tyrimus, nes gali būti sunkiau nustatyti infekcinį susirgimą ir paskirti efektyvų gydymą. Gaminant fermentuojamus mėsos produktus, žaliavoje buvę antibakterinių medžiagų likučiai iškreipia vykstančius mikrobiologinius procesus, apsunkina gamybos procesą, pakenkia galutinio produkto kokybei. Rūkytoms dešroms naudojant mėsą su antibakterinių medžiagų likučiais, nukenčia jų kokybė. Visiškai išvengti užterštos antibiotikais maisto žaliavos patekimo į rinką nepavyksta net ir esant griežtai kontrolei ar taikant jautrius metodus. Vokietijoje iš 300 000 žalios mėsos mėginių 0,7 % rasta su antibiotikais, o tarp 180 000 įtartinų mėginių - net 3–7 %. Susumavus ištirtos skerdenos svorį, pasirodė, kad 39 000 tonos mėsos yra su antibiotikų likučiais. Kalakutienoje taip pat randama veterinarinių preparatų ir nepageidaujamų pašarų priedų, kaip tetraciklinų, nitrofuranų, chinolono, kokcidiostatikų, hormonų. Airijoje 1999–2000 m., ištyrus 10 560 kiaulių skerdenų, antimikrobinių medžiagų likučiais užterštų rasta 2,2 %. JAV apskaičiuota, kad daugiau kaip 70 % visų šalyje suvartojamų antibiotikų yra vienu ar kitu būdu sunaudojama gyvuliams gydyti arba jų augimui spartinti. Manoma, kad tik 1 % jautienos ir vištienos, patenkančios vartotojams, yra „užauginta“ nenaudojant antibiotikų priedų.

Dėl išryškėjusių negatyvių antibiotikų pasekmių Europos Taryba nuo 2006 m. nutarė visiškai uždrausti pašarinius antibiotikus gyvulininkystėje. Tada Lietuvos kiaulių augintojų dėmesį patraukė naujas preparatas „Genex Pig“. Tai natūralios kilmės pašarų priedas visų amžiaus grupių kiaulėms, tuo pačiu ir efektyvus antibakterinis pašaro apdorojimo veiksnys. Atlikti šio preparato įtakos kiaulėms tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad priedas turėjo teigiamos įtakos kiaulių penėjimosi rodikliams: augimą paspartino vidutiniškai 14,5 dienos, priesvorį per parą padidino 64,4 g, arba 7,6%, o pašarų sąnaudas 1 kg priesvorio sumažino 0,24 kg, arba 7,8%. Skaičiuojant pinigine išraiška, bandomosios grupės kiaulių 1 kg priaugti sunaudotų pašarų kaina su „Genex Pig“priedu buvo 1,80 Lt, o kontrolinės – 1,89 Lt, t. y. 9 ct, arba 4,8%, didesnė. Skerdenų mėsingumui ženklesnės įtakos preparatas nedarė. Kaip ten su juo bus ateityje – nežinia.

Atlikus atsparumo E. coli atsparumo antibiotikams tyrimus Lietuvoje, paaiškėjo, kad 25,8% jų buvo atsparios ampicilinui, 54,5% chloramfenikoliui, 36,1% gentamicinui, 20,9% neomicinui, 4,8% polimiksinui, 61,5% tetraciklinui, 8,3% enrofloksacinui, 33,3% linkomicinui-spektinomicinui, 9,0% ceftiofurui ir 66,6% sulfametoksazoliui-trimetoprimui. 15 padermių (27%) buvo atsparios ne mažiau kaip trijų grupių antimikrobinėms medžiagoms. Vis sunkiau parinkti tinkamus antibiotikus prieš įvairias patogenines bakterijas. Tyrimais įrodyta, kad antibiotikai, naudojami gyvuliams gydyti, turi įtakos žmogaus ligas sukeliančių patogeninių bakterijų atsparumui antimikrobiniams vaistams. Taip yra dėl to, kad kiaulėms naudojamus antibiotikus vartoja ir žmonės. Šiai dilemai spręsti siūloma įvairi strategija, tačiau kol kas tai lieka didžiule problema.

Kalbant apie srutas, nors kiaulių augintojų asociacijos vadovybė teigia, kad jos labai nudingos ir vertingos (ypač dirvai), tačiau jei plaunamos iš didelės koncentracijos kompleksų, gali turėti apie 400 pavojingų komponentų: sunkiųjų metalų, antibiotikų, hormonų, pesticidų bei dešimtis įvairių ligas sukeliančių mikrobų ir virusų. Bijoma, kad esant didelei gyvulių koncentracijai, gali išsivystyti atsparūs antibiotikams mikrobai, kurie pasklistų aplinkoje su mėšlu (teisybės dėlei - Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba teigė neturinti įrodymų, kad žmogus būtų užsikrėtęs mėšle esančiais mikrobais). Savaime suprantama, kad patekusios į žemę jos pasieks upes, upelius ir gruntinius vandenius. Nors bent buvo teigiamas, kad Lietuvoje danai nemokamai tomis srutomis tręš ūkininkų laukus, bent jau Ignalinos rajone tas atmatas jie pila 500 ha plote ir kažkodėl nieko ten neaugina. Danai gudresni – savo krašte iš atliekų jie gamina biodegalus.

JAV ekologas ir ekonomistas R. F. Kenedy perspėja Lenkijos ir kitų Rytų šalių ūkininkus, kad jei jie leis užsieniečiams kurti gyvulių fabrikus, apnuodys savo vandenis, orą, sugadins gyventojų sveikatą. „Jūs dar turite tai, ką mes, vakariečiai, atrodo, praradome negrįžtamai – tradicinius maisto produktų gamybos būdus, nuo amžių puoselėtą rūpestingą požiūrį į gamtą ir žemės ūkį“, – apgailestavo R. F. Kenedy.

10 priežasčių, kodėl nereikia statyti didelių kiaulių fermų:

1. Susidaro dideli kiekiai srutų, kurias išlaisčius laukuose, užteršiami vandens telkiniai ir šuliniai.

2. Fermos ir išlaistytos srutos skleidžia labai nemalonų kvapą, blogina aplinkinių gyventojų gyvenimo sąlygas.

3. Didelių kiaulių fermų srutos turi apie 400 pavojingų komponentų: sunkiųjų metalų, antibiotikų, hormonų, pesticidų bei įvairių ligas sukeliančių mikrobų bei virusų.

4. Fermose išsiskiriančios dujos, mikrobai bei virusai kenkia fermų darbuotojų sveikatai.

5. Šalia fermų gyvenantiems žmonėms kyla pavojus užsikrėsti įvairiomis ligomis, nes iš fermų į aplinką patenka milijonai ligų sukėlėjų.

6. Pažeidžiamos gyvūnų teisės, nes kiaulės laikomos ankštuose ganduose, negali vaikščioti ir miegoti.

7. Pagaminama prastos kokybės mėsa, nes, siekiant išvengti epidemijų, naudojama daug antibiotikų, įvairių vaistų, kiaulės šeriamos nenatūraliu maistu, naudojami augimo hormonai, todėl tokią mėsą valgyti nėra sveika.

8. Automatika pakeičia žmones, ūkininkai priverčiami bankrutuoti, dėl sklindančios smarvės nesivysto kiti verslai, todėl mažėja darbo vietų.

9. Užsienio kompanijos pasiima pelną, valstybės išmokas už žemę ir auginamus gyvulius.

10. Kraštas praranda patrauklumą, užkertamas kelias turizmo ir ekologinės žemdirbystės vystymui.

Kam įdomu:

Kiauliškos istorijos iš Amerikos ir Lenkijos

Ar yra alternatyva stambiems gyvulininkystės kompleksams?

Gyvuliai ir ekologija

Gyvulininkystės poveikis pasaulinei ir vietinei aplinkai

Gyvulininkystė klimatui kenkia labiau nei automobiliai

Rodyk draugams

Komentarai (1,784)

Želatina

Foto © GME - Gelatine Manufacturers of Europe

Sveiki, mielieji gyvūnų mylėtojai ir nemylėtojai. Šiandien
turiu šiek tiek laisvo laiko, tačiau ne per daugiausiai, tad papasakosiu jums
apie želatiną.

Želatina ant maisto pakuočių kartais slepiasi po užrašu E441
(anksčiau E485).

© GME - Gelatine Manufacturers of Europe

Želatina yra standinamoji priemonė, gaunama iš kolageno,
kuris atsiranda iš gyvulinės kilmės produktų – gyvūnų kaulų, kremzlių ir odos.

Populiariausi
želatinos „tiekėjai“ – galvijai ir kaulės (šių paprastai odos), naudojami ir
paukščiai, arkliai ar žuvys.

Žinoma, visi šie gyvūnai būtinai patikrinti
veterinarų ir yra sveiki (koks didelis dėmesys želatinai, mhm).

 

ką karvės veikia laisvalaikiu? dovanoja jums pieną, mėsą ir želatiną

80 procentų
valgomosios želatinos, pagamintos Europoje, yra kiaulių odų želatina, 15
procentų – iš galvijų kolageno, kuris randasi tarp viršutinės odos ir poodinio
sluoksnio, likę 5 procentai – iš kiaulių, galvijų kaulų, naminių paukščių ir
žuvies (paukščiai ar žuvys orientuoti į tam tikrų religinių bendruomenių
atstovus). Paprastai kanopos ir ragai želatinos gamyboje nėra naudojami.

iliuzinis paršiukas ir realūs paršiukai

Per metus pasaulyje pagaminama apie 300 000 tonų želatinos.

gyvūninės kilmės atliekų, tai yra, šalutinių produktų, kelias iki želatinos

Gyvūnų kaulai bei oda nuvalomi. Galvijų jungiamasis audinys
labai patvarus, tad jis kelias savaites „nušarminamas“  su kalkėmis, kol galų gale kolagenas tampa
tirpus šiltame vandenyje ir gali būti atskirtas nuo likusios žaliavos.

Kiaulių
odų jungiamasis audinys ne toks patvarus, tad jis apdirbamas ne su kalkėmis, o
su rūgštimis ir neutralizatoriais. Po šių procedūrų klijinga produkcija
filtruojama bei sterilizuojama, iš jos šalinamas kalcis, natris ir kitos
druskos. Tuomet želatina tirštinama, kad būtų panaši į medų ir džiovinama
„griežtomis higieniškomis sąlygomis“. Tada jau turime mūsų mėgiamą populiariąją
produkciją – želatiną.

Pati želatina yra bekvapė, beskonė ir baltos spalvos. Ją
sumaišo su karšu vandeniu ir gauna klampų bei tąsų skystį, kuris atšalęs virsta
drebučiais. Želatinos gamintojai akcentuoja, kad želatina labai vertingas
maisto produktas ir turi itin daug baltymų (84 – 90 proc.), kuriose lyg ir yra
18 aminorūgščių, tačiau realiai tie jos baltymai nėra pilnaverčiai (bent jau
rimtai sportuojantys mėsėdžiai žmonės želatiną vartoja ne dėl baltymų, o
sąnariams stiprinti, nes kaulus jiems pernelyg sudėtinga graužti). Kažkada
(apie 1970 metus), kuomet buvo populiari želatininė dieta, keli žmonės nuo jos
mirė – nuolatinis dažnas dideliais kiekiais želatinos vartojimas sukelia
baltymų nuostolį.

 

želatinos gamintojai teigia, kad šis produktas atsiranda iš va taip atrodančių mėsgalių

Prieš kelis metus buvo ligos, vadinamos kempinlige
(Spongiforminė encefalopatija) bumas. Ši liga pažeidžia smegenis ir nuo jos
vaistų nėra. Tai, kad praėjo didysis žurnalistinis psichozės bumas (kaip
paukščių gripo), dar nereiškia, kad nebėra pavojaus. Manoma, kad pagrindinė
kempinligės priežastis – pažeisti galvijų genai, kuomet žolėdžiai gyvūnai
prievarta buvo padaryti mėsėdžiais (pašaro jie gauna maltų miltų ir pan.). Kempinliginio
bumo metu žmonės stengėsi vengti želatinos, dabar viskas grįžo į vėžes. Ai, dar
bijoma tokios gan retos Creutzfeldt-Jakob ligos.

ši karvė serga kempinlige

Rodyk draugams

Komentarai (1,707)

Eksperimentai su gyvūnais



Milžiniška armija įvairių rūšių padarėlių kasdien kankinasi, merdi
ir  miršta vardan žmonijos gerovės. Na,
tarkim, daugelis bent dalinai linkę pateisinti bandymus su gyvūnais medicinos
labui – kad išgelbėtų žmonių gyvybes (kitas dalykas – mūsų gyvenimo trukmė
smagiai ilgėja, tačiau kaip su gyvenimo kokybe? Mes galime ilgą laiką išlaikyti žmogų
vegetacinėje būklėje, sunaudodami tam milžiniškas lėšas, užuot jas skyrę
kitoms, svarbesnėms reikmėms – tarkim, sergančiųjų vėžiu vaistų finansavimu ir
panašiai, ypač turint omeny tai, kad žmogui – augalui jau niekas nerūpi. Na,
čia moraliniai, etiniai ir panašūs klausimai, o aš vis dėlto norėčiau pakalbėti
apie eksperimentinius gyvūnėlius).

Daugelis pateisina eksperimentus su triušiais ar pelėmis (pastarąsias nelabai
daug asmenų myli, tad ir faktas, kad jos kankinamos, neatrodo toks svarbus)
mokslo labui, tačiau kaip su gyvūnų nukankinimu kosmetikos pramonėje? Ar nauja
plaukų lako formulė tikrai yra mirtinai reikalingas dalykas mūsų žmonijai?

Nemylite pelių ir, jūsų nuomone, tebūnie jos kankinamos mokslo, plaukų
lako, karinės pramonės ir kitų smagybių labui? Kaip visada, dėl žmogiškos
psichologijos, labiausiai sukrunta europietiškos ar amerikietiškos kilmės
šunelių mylėtojai. Ak, biglių gerbėjai, juk tikrai žinote, kad būtent šios
veislės šunys dėl savo polinkio darniai sugyventi gaujoje, panašios išvaizdos,
malonaus būdo bei kitų šaunių savybių iš šunų tarpo populiariausi tyrinėjimų
metu. Panašiai kaip triušiai, tik tuos lengviau veisti.

Hm, dar galima pastatyti paminklą tom varlėm, kurias mėsinėja
med.studentai. kai kurie universitetai šito atsisakę, kaip ir kai kurie
universitetai šen bei ten bando atsisakyti žmonių lavonų. Šiuolaikinis mokslas
vietoj gyvų aukų leidžia naudoti ląsteles, audinius, organus, kompiuterinius modelius ir panašiai.

 

Kasmet tyrimų tikslais visame pasaulyje
panaudojama nuo 50 iki 100 milijonų stuburinių gyvūnų. Europoje 2005 iš viso
„nueksperimentuota“ 12,1 milijonų stuburinių gyvūnų. JAV 2005 beveik 1,2
milijono jų panaudota eksperimentams, bet čionai oficialiai neįskaičiuota nei
žiurkės, nei pelės, kurios sudaro apytiksliai 90 % visų tiriamų gyvūnų. Bestuburiai
gyvūnai, tokie kaip musės, į statistiką neskaičiuojami.

 

 

Gyvūnai, Jungtinėje
Karalystėje panaudoti eksperimentams (2000 m.)

Gyvūnai

Panaudotas Skaičius

Pelės

1 607 000

Žiurkės

535 000

Kiti graužikai

71 500

Triušiai

39 700

Mėsėdžiai

11 600

Kanopiniai žinduoliai

63 000

Primatai

3 700

Kiti žinduoliai

500

Paukščiai

124 200

Ropliai

15 600

Žuvys

243 000

VISA SUMA

2 714 800

 

 

Į laboratorijas gyvūnai patenka įvairiai –
vieni veisiami ten pat, kiti gaudomi, perkami ir panašiai.

Tyrimų tikslai:

Genetika

Vystymosi biologija

Elgesio tyrinėjimas

Organų transplantacija

Vaistų bandymai

Toksikologijos testai

Kosmetikos priemonių bandymai

Veisimo tyrimai

Gynybos tyrimai (pvz., šaudmenų poveikis)

 

 

Ką gero davė eksperimentai su gyvūnais?

Jų dėka atsirado antibiotikai, anestetikai, vakcinos, insulinas, inkstų
dializė, atsirado galimybė transplantuoti organus, gydyti leukemiją.

Teigiama, kad 20-tajame šimtmetyje beveik visi medicinos pasiekimai
gauti eksperimentų su gyvūnais dėka. Be to, net pažengę kompiuteriniai modeliai
negali sumodeliuoti gyvo organizmo reakcijų.

 

Nuolat viso pasaulio mokslo tyrimo įstaigose būna 25 milijonai
laboratorinių pelyčių… O kur dar šunys, katės, beždžionės…

Apie 150 preparatų, daugybę kartų išbandytų su gyvūnais ir įdiegtų į
masinę gamybą, vėliau buvo pripažinti netinkamais ar net pavojingais. Tarkim,
Europos rinkoje buvo pardavinėjamas nėščiosioms skirtas raminamasis preparatas
„Talidomid“ — po kurio laiko gimė 10 tūkst. apsigimusių kūdikių.

Alternatyvus bandymų tipas yra cheminis, kuris yra kur kas tikslesnis ir
labiau pasiteisina, nors ir yra brangesnis. 93% visų vaistų išbandytų su
gyvūnais per paskutinius 50 metų turėjo šalutinį poveikį ir galų gale buvo
uždrausti.

Gyvūno fiziologija vivisekcijos metu gali būti paveikta skausmo, streso
ir panašių veiksnių, tad negali visiškai tiksliai atspindėti rezultatų. Netgi
Čarlzas Darvinas teigė, kad jis, nors kai kuriais atvejais ir pateisina
vivisekciją, ji negali būti naudojama vien smalsumui patenkinti.

Daugiausia diskutuojama apie tai, kaip gyvūnai suvokia bei kenčia
skausmą ir kitas kančias. 17tojo šimtmečio prancūzų filosofas Renė Dekartas
teigė, kad gyvūnai neturi sąmonės, tad nejaučia nei skausmo, nei  kitų kančių. 1989 metų JAV veterinarai buvo
mokomi tiesiog ignoruoti gyvūno skausmą. JAV 2006 metais maždaug 670 000 gyvūnų
(neįskaičiuojant žiurkių, pelių, paukščių, bestuburių) eksperimentų metu kentė
ilgalaikį skausmą ir stresą. Iš jų 420 000 buvo anestezuota, o 84 000 skausmas
nebuvo numalšintas.

Ar tikrai gydytojų praktikavimasis su gyvūnais duoda kokios nors naudos?
Vis dėl to net ir visiškas apie mediciną nenutuokiantis žmogiškos kilmės asilas
supranta, kad šuns ir žmogaus kojų sandara skiriasi. Buvo atvejų, kai
oftalmologai smagiai treniravosi su triušiais, o pradėjus dirbti su žmonėmis,
teko visiškai apakti keletui individų, kol buvo pakeista „treniruočių“ tvarka –
triušio akis vis dėlto nėra žmogaus akis.

Žmonių reakcijos į ligas ir vaistus yra visiškai kitokios negu kitų
gyvūnų. Šiandien prieinami ne gyvūniški tyrinėjimo metodai yra humaniški,
tikslesni, ne tokie brangūs, tačiau daug mokslininkų jiems prieštarauja.

Kuomet jaunieji chirurgai pradėjo treniruotis su šunų bei triušių miego
arterijomis, realios žmogiškos operacijos davė daugiau žalos, negu naudos –
operacijų metu žmonės netgi mirdavo.

Gyvūnų bandymai padėjo sukurti vakcinas nuo pasiutligės, poliomielito,
tymų, kiaulytės, raudonukės ir tuberkuliozės. Tačiau eksperimentai su gyvūnais
gali ir klaidinti – jų organizmo atsakas tam tikrom medžiagom, tarkim,vaistams,
gali visiškai skirtis nuo žmogaus organizmo atsako. Be to, stresas, patiriamas
laboratorijose, gali paveikti bandymų rezultatus ir jie bus beprasmiai. Galima
eksperimentus pateisinti ir tuo, kad žmonių gyvybė vertingesnė, negu gyvūnų,
tačiau pastarieji turi lygiai tokią pačią teisę gyventi, kaip ir mes.

 

Žmonės
mano, kad vivisekcija suteikia galimybę mums naudotis „saugesniais“ vaistais ar
kosmetikos priemonėmis. Vis dėl to, nemažai eksperimentų rezultatų, gautų
bandymų su gyvūnais metu, skiriasi nuo žmonių. Kartais tai, kas gyvūnui
neturėjo jokio neigiamo (ar turėjo teigiamą) poveikio, žmogui gali kainuoti
gyvybę. Tarkim, daug metų tabako kompanijos linksmus skalikus naudojo
eksperimentuose, bandydamos įtikinti, kad rūkymas nėra toks pavojingas, kaip
manome – na, iš tiesų šunys už mus atsparesni cigaretės dūmų padariniams ir ne
taip greitai sukelia vėžį.

Dauguma vivisekcijų šalininkų teigia, kad tik bandymai su gyvūnais
padės mums išvengti vėžio ar atrasti vaistus nuo šios rykštės. Tačiau vis dėl
to praėjo daug laiko, tyrimams skiriami milžiniški pinigai, vaistai keičiasi
(daug preparatų nuo vėžio, kaip paaiškėja vėliau, sukelia kitas vėžių rūšis,
bet tai paprastai paaiškėja tik išbandžius žmonių kailiu, tai yra, vaistais
ėmus gydyti – šituo galima įsitikinti pasidomėjus kancerogenų sąrašais, į
kurios įeina ir vaistai nuo vėžio), o žmonės vis dar aktyviai miršta nuo vėžio.
Beje, laboratorinėms pelėms tos pačios medžiagos sukelia kitas vėžio rūšis,
negu žmonėms. Atrodo, kad milijardinės sumos, investuotos į žmonių navikinių
susirgimų gydymą, daugiausiai naudos atnešė pelėms – apie jų vėžius, kurie
dažnai visiškai neturi nieko bendro su žmonių navikais, mes sužinojome labai
daug.

Hm… dar apie jautrumą. Šie žmonėms saugūs ir naudingi vaistai sukėlė
įvairių nemalonumų (įgimtas ydas) laboratoriniams gyvūnams:

 Lovastatin

Chondroitin sulfatas

Acetazolamide

Dichlorphenamide

Ethoxzolamide

Methazolamide

Furosemide

Clonidine

Diazoxide

Hydralazine

Reserpine

Guanabenz

Diltiazem

Nifedipine

Kodein, LI> Hydrocodone

Hydromorphone

Meperidine (Demerol)

Morfijus,

Oxymorphone

Phenazocine

Propoxyphene

Colchicine

Allopurinol

Aspirin

Acetaminophen

Enflurane

Eteris

Halothane

Isoflurane

Azoto suboksidas

Sevoflurane

Procaine

Corticosteroids

Ampicillin

Cephalothin

Chloramphenicol

Erythromycin

Daug antibiotikų, antigrybelinių vaistų ir antivirusinių vaistų

Antiparasitics

Anthelmintics

Antimalarials

Anti-hyperglycemics

Insulinas

Thyroxine

Triiodothyroacetic rūgštis

Methylthiouracil

Propylthiouracil

Aminophylline

 

 

Ak, dar apie eksperimentus… tai – multimiljardų dolerių vertas
verslas, ištisa pramonės šaka… Čionai veikia sudėtingas korporacijų,
vyriausybių, universitetų, maisto, tabako, alkoholio bei kosmetikos gamintojų
(oi, vos nepamiršau ir perpardavinėtojų, kurie tiekia gyvūnėlius) tinklas.

Vydūnas savo laiku rašė, kad „gyvuliai kankinami aukščiausiose Europos
mokyklose. Vadinamas šis kankinimas vivisekcija, tai esti gyvių pjaustymas.
Įsivaizduokime, kas čia daroma. Gyvulys, dažniausiai šuo, prirakintas ant
kokios lentos, yra pjaustomas tiek žmonių, kiek tik prieiti gali. Vieni turi
darbo prie jo akių, kiti – prie nugaros dirgsnių ir t. t. Gyvulys pjaustomas,
lyg jis tebūtų medis arba šiaip koks daiktas. Kuomet vienam kartui užtenka tų studijų,
gyvulėlis nuvežamas šiek tiek sulopytas į tam tyčia įtaisytą kambarį ir
paliekamas, kol nepasirodo reikalinga jį toliau pjaustyti. Ir tai daroma taip
ilgai, kartais kelias dienas, net savaites, kol nenumiršta nelaimingasis
kankinys. Tuomet kitas prirakinamas prie lentos.“

 

Daugelis Lietuvoje populiarios kosmetikos ir namų ruošos produkcijos
yra bandoma su gyvūnais. tai reiškia, kad tūkstančiai gyvūnų įkalinami
laboratorijų narveliuose ir yra verčiami kentėti nepaprastai didelį skausmą
visą savo gyvenimą. Procter&Gamble eksperimentatoriai į triušių akis beria
skalbimo miltelius, trina spiritiniais kvepalais nuluptą odą ir t.t. Medikai
daro netikėčiausias injekcijas, kurių pasekoje vyksta neįtikėtinos kūno
deformacijos, gyvūnai dūsta, trokšta ir t.t. Tabako pramonės kankintojai
įkalina gyvūnėlius dėželėse į kurias pripučia cigarečių dūmų ir didelėje jų
koncentracijoje gali išlaikyti keletą valandų.

Gyvūnai taip pat naudojami kariuomenėje tiriant ginklų veiksmingumą,
vakcinas, mūšio lauko chirurgines priemones, aprangą (neperšaunamas liemenes).
Hm… jei apie laboratorijos gyvūnų laikymo sąlygas – buvo nemažai atvejų, kai
darbuotojai pričiupti kankinantys bei netinkamai lakantys gyvūnus. Tarkim kai
kurie smagiai tyčiojosi iš šunų, kiti mažuose narveliuose be natūralaus
apšvietimo ir šiaip be jokios ypatingos judėjimo laisvės laikė beždžiones.

 

1987 m. T.A. Gemarelli – Vokietijos universiteto profesorius stebėjo,
kokias reakcijas babuinams sukelia galvos traumos. Netaikant bendrosios
anestezijos gyvūnai buvo pririšti prie stalų ir hidrauliniais plaktukais
trenkta jiems per galvas. Tyrimo tikslas buvo nustatyti, kokias psichologines,
psichines ir anatomines pasekmes sukeltų analogiškos galvos traumos žmonėms.
Kai kurios beždžionės po intervencijos neteko sąmonės, buvo paralyžiuotos,
kitos mirė iškart. Išgyvenusiosios buvo tiriamos dar du  mėnesius, vėliau
eutanazuotos.  

 

35 metų vyro kepenys buvo pažeistos hepatito B, todėl jam buvo būtina
kepenų transplantacija, kitaip jis būtų miręs. Šis žmogus buvo ir ŽIV
nešiotojas, todėl po transpantacijos operacijos geriami vaistai būtų slopinę ir
jo imuninę sistemą. Netrukus po to, kai žmogus atsidūrė komoje, gydytojai
atliko transplantaciją ir vietoj pažeistų kepenų persodino 15 metų babuino
kepenis, nors nebuvo įsitikinę, kad hepatitas taip pat nepažeis ir jų. Anksčiau
pacientas buvo davęs sutikimą operacijai. Praėjus neilgam laikui po operacijos
vyro sveikata žymiai pagerėjo, po penkių dienų jis jau galėjo valgyti ir
vaikščioti. Gyvūno kepenys išaugo iki žmogaus kepenų dydžio. Tačiau tokia sėkmė
buvo trumpalaikė. Pacientą ištiko inkstų nepakankamumas ir jis užsikrėtė
sunkiai gydomomis infekcijomis. Išsivystė gelta ir praėjus pusantro mėnesio po
operacijos pacientas mirė. Kepenys nebuvo mirties priežastis. Gydytojai
operaciją laiko sėkminga, tuo tarpu gyvūnų gerovės šalininkai sukėlė protestų
akcijas prieš beždžionių kaip organų donorų naudojimą.  

 

2000 metais Čikagos Meno instituto profesorius Eduardo Kac‘o, paprašė
Prancūzijos mokslininkų pagalbos, kad į triušio zigotą būtų įterptas žalio
fluorescentinio baltymo genas, paimtas iš medūzos. Zigota buvo implantuota į
triušio gimdą, kur vystėsi iki gimimo. Gimusio triušiuko kailiukas
fluorescentinėje šviesoje švytėjo žaliai.  E. Kac‘as šiuo bandymu siekė pademonstruoti
šiuolaikinių biotechnologijų galią ir tai, kaip jos gali ,,įsikišti“ į gyvybę
ir gyvenimą. Jis triušį demonstravo įvairiose parodose. Kai kurie gyvūnų teisių
sergėtojai pasipriešino tokiam triušio naudojimui. Kilo diskusija, ar tai gali
būti vadinama ,,menu“. E. Kac‘o argumentas - tokios Biblijos eilutės ,,Tegu
žmogus būna žuvų jūroje, paukščių danguje, ir visa, kas juda žemėje valdovu“. 

Vienos vakcinos ikiklinikiniams tyrimams buvo ,,sunaudota“ apie
milijoną Indijos Rhesus beždžionių. Klinikiniai tyrimai rezultatų nepateisino.
 

 

Vienas pirmųjų eksperimentus su gyviais
atliko Aristotelis. O vat Galenas žinomas kaip vivisekcijos tėvas.

1822 metais  Didžiojoje
Britanijoje buvo priimti aktai, draudžiantys žiaurų elgesį su gyvūnais.
Tikrasis perversmas įvyko per pastarąjį šimtmetį, o didžiausio pagreičio įgauta
maždaug prieš dvidešimt metų.  Pavyzdžiui,
Didžiojoje Britanijoje šiuo metu veikia ne mažiau kaip 1000 visuomeninių
organizacijų, karštai ginančių gyvūnų teises. Kosmetikos priemonių bandymai su
gyvūnais yra uždraustas Nyderlanduose, Belgijoje, ir Jungtinėje Karalystėje, o
2002, po 3 diskusijos metų, Europos Sąjungos chebra susitarė dėl to, kad nuo
2009 metų visoj ES teritorijoj būtų draudžiama prekiauti su priemonėmis,
išbandytomis su gyvūnais. Tam ypač aktyviai priešinosi Prancūzija su L`Oreal
priešakyje.

 

Kokie gyvūnai naudojami eksperimentams?

Bestuburių, žinoma, eksperimentuose naudojama žymiai daugiau, negu
stuburinių, tačiau dažniausiai jų neprižiūri jokie įstatymai. Populiariausios
yra musiukės drozofilos (ak, tie genetiniai eksperimentai), nematodai (na,
kirminai). Deja, jie negali būti labai aktyviai pritaikomi medicinoje, kadangi
musių imuninė sistema labai skiriasi nuo žmonių, kirminų organai pernelyg
paprastai ir šiaip jiems šio bei to trūksta, be to, jų ligos ne tokios, kaip
sudėtingesnės sandaros padarų.

Graužikai

JAV per metus pelių ir žiurkių greičiausiai kad panaudojama pie 20
milijonų kasmet. Taip pat gana mėgiamos jūrų kiaulytės, žiurkėnai ir
smiltpelės.


Pelės – labai geri eksperimentiniai gyvūnėliai – jos nedidelės,
nebrangios, šauniai dauginasi, jas nesunku prižiūrėti, jos itin tinka paveldimų
ligų modeliavimams ir panašiai. Jos labai mėgiamos vėžio tyrimuose.

Žuvys bei amfibijos


Jungtinėje Karalystėje 2004 metais eksperimentams panaudota 200 000
žuvų ir 20 000 amfibijų.

Triušiai


2004 metais Jungtinėje Karalystėje nueksperimentuota daugiau kaip 20
000 triušių.


Akių testams naudojami balti triušiai, kadangi jie mažiau ašaroja,
be to, svarbi ir jų pigmentacija (ak, tai yra, jos nebuvimas) – taip lengviau
matyti padarinius(testų metu triušiams išopėja akys, atsiranda aklumas, be to,
pats testas neatspindi to, kas iš tiesų atsitinka su žmogaus akimi).

Katės


Katės mėgstamiausios neurologiniuose tyrimuose.


2000 metais JAV
eksperimentams panaudota daugiau kaip 25 500 kačių. Pusė šių bandymų joms
tikrai sukėlė skausmą ir/ar stresą.

Šunys


Šunys labai mėgiami medicininiuose tyrimuose, bandymuose ir panašiai,
ypač jei tai mieli, švelnūs ir draugiški skalikai (tokie kaip bigliai).


Dažniausiai jais tiriamos širdies ir kraujagyslių sistemos, endokrininės ir
kaulų sistemos ligos, taip pat atliekami įvairūs eksperimentai. 2005 metais JAV
eksperimentuose panaudota 66 000 šunų.


Dalis jų buvo veisti specialiai šiems
tikslams, kiti pirkti iš aukcionų, pagal skelbimus laikraščiuose ar net vogti
(na, patys eksperimentuotojai su tuo teoriškai nesusiję, kadangi ciucikus jie
perperka).

Primatai


JAV ir Europoje kasmet tyrimams panaudojama apie 65 000 primatų. Jie
mėgiamiausi toksikologiniuose testuose, elgsenos tyrinėjimuose, genetikos, genų
transplantacijos tyrimuose, AIDS bei hepatito tyrinėjimuose.


Primatai sugaunami
natūralioje (labiau Europoje) aplinkoje arba specialiai veisiami laboratorijose
9JAV, Kinija). Į JAV kasmet importuojama apie 12 000 – 15 000 beždžionių. 70
000 primatų (išskyrus žmogbeždžiones) kasmet panaudojama eksperimentams JAV bei
ES. Populiariausios jų yra makakos, marmozetės, voverinės beždžionės.


JAV populiaru
ir šimpanzės ar babuinai. 1994 – 2000 metais iš Afrikos į Jungtinę Karalystę
labai aktyviai importuoti laukiniai babuinai ir naudoti bandymuose, kurių metu
jiems į kaklus, pilvus ar krūtinės ląstas įaugindavo kiaulių širdis ar inkstus.
Daugelis beždžionių mirė ne tik dėl operacijų pasekmių (nusivėmę, nusividuriavę
ir panašiai) – dalis jų nusibaigė pakeliui į JK.

Trys populiariausi būdai, siūlantys mažinti beprasmių gyvūnų kančių
skaičių, yra gyvūnų atsisakymas eksperimentuose (juos gali pakeisti
kompiuteriniai testai ar audinių kultūros), jų skaičiaus mažinimas, arba kuo
didesnės pastangos suteikti gyviams kuo mažiau skausmo, streso ir kitų
nepatogumų.

Na, o paprasti vartotojai daugiausia gali prisidėti, atsisakydami tokių
produktų ar kosmetikos priemonių, kurie/kurios buvo panaudoti kankinant
gyvūnus.



Rodyk draugams

Komentarai (2,408)

Eksperimentai su gyvūnais - ištraukos

Įmesiu šiokių tokių citatų iš labai smagios M. Roach knygos
„Negyvėliai“, kuri man tikrai patiko.

 

Ataskaitoje apie lavonų
grobimą Prekės chirurgui Hubertas
Koulas (Hubert Cole) rašo,
neva seras Estlėjus garsėjęs pomėgiu užrašyti
vieno ar kito kolegos vardą ant kaulo atplaišos ir duodavęs laboratorijos
šuniui tą kaulą praryti. Galiausiai, kai per skrodimą kaulą išimdavo, ant jo
būdavo likęs ryškus bendradarbio vardo
raižytinis atvaizdas, mat kaulą aplink
raides išėsdavo šuns skrandžio
r
ūgštys. Tokius daikčiukus Kuperis mėgdavęs dalyti kaip smagias dovanėles.
Koulas nutyli, kaip reaguo­davo tie, kurie gaudavo šitokias plokšteles su vardais,
bet aš ryžčiaus lažintis, kad visi nėrėsi iš kailio besistengdami
pademonstruoti, koks smagus jiems šis
pokštas, ir laikydavo pasidėję dovanėles matomiau­
sioje vietoje - bent
jau tada, kai aplinkui sukiodavosi seras Estlėjus Kuperis.

 

Savo ruožtu smegenys irgi lyg ir nelabai tiko būti gaivinančiosios
sielos buveine, mat ne kartą pastebėta, kad gyvūnai ir be smegenų sugeba
stulbinamai ilgai visai pakenčiamai gyvuoti. Vitas aprašė kažkokio Redžio
atliktą eksperimentą: šis „sausumos vėžliui pro kaukolėje padarytą skylę
ištraukęs smegenis dar lapkričio pradžio­je”, o nelaimėlis gyvūnas „likęs
gyvas iki pat kitų metų gegužės”.* Net ir pats Vitas tvirtino sugebėjęs
„pasitelkęs šilumą” išlaikyti vištos širdį plakančią geras dvi valandas,
kai „nukirpo žirklėmis jai galvą”. O dar buvo ir daktaro Kaau
eksperimentas… Vitas pasakoja štai ką: „Jaunas gaidukas, kuriam daktaras Kaau
staiga nurėžė galvą… nekantriai skubančiam prie dubenėlio su lesalu, net ir
be galvos tie­sia linija nubėgo dar 23 Reino pėdas [7,3 m - red. pastaba] ir
būtų bėgęs dar toliau, bet susidūrė su kliūtimi, ir ta jį sustabdė”.
Atrodo, naminiams paukščiams buvo išties nelengvi laikai.

 

Haleris sudarė sisteminį vidaus organų katalogą pagal tai, ar
atskiruose organuose skausmo jutimas užfiksuotas, ar ne. Jo manymu, pilvas,
žarnynas, šlapimo pūslė, šlapimtakiai, vagina, gimda ir širdis skausmą pajunta
iš karto, o plaučiai, kepenys, blužnis ir inkstai „skausmui beveik visiškai
nejautrūs - aš bandžiau juos dirginti, smeigiau į juos peilį, netgi pjausčiau j
gabalus, o gyvūnas, atrodo, išvis nejautė jokio skausmo”. Haleris pri­pažįsta,
kad šiame jo darbe neišvengta kai kurių metodologinių trūkumų, kurių
svarbiausias, jo paties žodžiais tariant, šis: „gyvūnas, kuriam atverta
krūtinės ląsta, ir šiaip jau kenčia tokį smarkų skausmą, kad sunku pasakyti, ar
jis dar reaguoja ir į papildomą dirginimą”.

 

Mošas domėjosi, kodėl automobilių avarijų bandymuose negalima būtų
naudotis gyvūnais. Nors iš tiesų jais naudojamasi. Aštuntosios automobilių
avarijų lauko demonstracijų konferencijos aprašymo įžanga gerokai primena vaiko
prisiminimus apie apsilankymą cirke:

„Matėme šimpanzes, važiuojančias reaktyvinėmis pavažomis, lokį,
pakibusį ant smogiamosios švytuoklės… Stebėjome kiaulę, kaip ji anestezuota
ir apraizgyta diržais, sėdima poza pritvirtinta prie švy­tuoklės, iš visų jėgų
rėžiasi į giliai įgaubtą vairą…”

Kiaulėms dažnai tekdavo dalyvauti šitokio pobūdžio bandymuose, kadangi,
kaip pasakė vienas tokių bandymų organizatorių, „turint omenyje vidaus organų
išsidėstymą”, jos gana panašios į žmones, be to, jas įmanoma patupdyti
beveik tokia pat poza, kokia automobilyje sėdi žmogus. Mano išmanymu, lygiai
taip pat jos panašios į sėdintį prie vairo žmogų ir protu, ir elgsena, ir
beveik visa kuo, išskyrus nebent pomėgį naudotis puodelio laikikliu ar radijo
rankenėlėmis, bet tas tai juk mums nesvarbu. Vėliau gyvūnai avarijų imitacijose
dalyvaudavo tik tada, kai prireikdavo funkcionuojančių organų, ko lavonai
pasiūlyti negali. Pavyzdžiui, su babuinais išbandytas staigus galvos sukiojimas
į šonus - siekta išsiaiškinti, kodėl po avarijoje pa­tirto šoninio smūgio žmogų
taip dažnai ištinka koma. (Savo ruožtu tyrinėtojams teko atlaikyti nuožmius
gyvūnų teisių gynėjų išpuolius.) Tyrinėti aortos plyšimui buvo pasitelkti
šunys; nežinia kodėl, bet, kaip rodė bandymai, pažeisti lavono aortą labai
sunku.

Išlieka vienintelė automobilių avarijų sritis, kur tyrinėjimams vis dar
būtini gyvūnai, nors lavonai padėtų surinkti kur kas tikslesnių duomenų - tai
smūgio vaikui padariniai. Vaikai patys savo palaikų mokslui neaukoja, o
mokslininkams nesinori lįsti sielvartaujantiems tėvams į akis su savo
prašinėjimais, nors žinoti apie vaikus ir kaip juos gali sužaloti oro pagalvė
tiesiog būtina.

- Problema tikrai rimta, - pasakė man Albertas Kingas. - Ban­dome
numatyti rezultatus iš poveikio babuinams, tačiau sužalojimų sunkumas
neabejotinai labai skiriasi, juk vaiko kaukolė dar net nėra galutinai
susiformavusi, augant keičiasi.

 

 

Kur kas labiau mėgstama sprogdinti gyvus užmigdytus gyvulius, o ne negyvus
žmones. 1968-aisiais Atominės gynybos aprūpinimo agentūros (DASA) leidinyje
Žmogaus atsparumo tiesioginiam spro­gimo ore poveikiui apskaičiavimai - kitais
žodžiais tariant, kokios žmogaus galimybės atlaikyti bombos sprogimą -
tyrinėtojai daug kalba apie eksperimentinių sprogdinimų poveikį: aukomis tapo
pelės, žiurkėnai, žiurkės, jūrų kiaulytės, triušiai, katės, šunys, ožkos, avys,
jautukai, kiaulės, asiliukai, net nukirstauodegės makakos, - tačiau apie
poveikį subjektui, paminėtam pavadinime, neužsimenama nė žodeliu.

 

Kad ir nelabai tvirtą, bet vis dėlto šiokį tokį Tobino neurologinės
teorijos patvirtinimą galima aptikti gyvūnų tyrinėjimuose. Peršau­tas elnias
nesustoja, o štai šunys ir kiaulės, pakirsti kulkos, atrodo, reaguoja kaip
žmogus. Šis reiškinys karinės medicinos kontekste minimas jau 1893-iaisiais.
Žaizdų balistinių eksperimentų specia­listas, pavarde Grifitas, atlikinėdamas
bandymus, kokį poveikį gyvų šunų vidaus organams padarys šūviai iš
Krago-Jorgenseno šautuvo, šaudant iš dviejų šimtų jardų nuotolio, užfiksavo,
kad šie gyvūnai, kulkai pataikius į pilvą, „krenta negyvi iš karto, tarsi
nutrenkti elektros srovės”. Grifitui tai pasirodė keista, kadangi, kaip
jis pats ir pabrėžė Pirmojo Panamerikos medikų kongreso protokole, „nebuvo pažeisti
jokie gyvybiškai svarbūs organai, kuo būtų galima paaiškinti akimirksniu gyvūną
ištinkančią mirtį”. (Iš tikrųjų šunys veikiausiai anaiptol nekrisdavo iš
karto negyvi, kaip kad manė Grifitas. Kur kas labiau tikėtina, kad jie tik
susmukdavo, o iš dviejų šimtų jardų nuo­tolio tik atrodė kaip nugaišę. Kol
Grifitas sukardavo tuos du šimtus jardų jų paimti, jie spėdavo iš tikrųjų
nugaišti nukraujavę.)

Galvosūkį 1988-aisiais ėmėsi nagrinėti švedų neurofiziologas A. M.
Gioransonas, tuo metu dirbęs Lundo universitete. Kaip ir Tobinas, Gioransonas
manė, kad kulkos smūgis kažkaip sukelia didelę centrinės nervų sistemos
perkrovą. Taigi tikriausiai ničnieko nenutuokdamas apie žmogaus smegenų
panašumą į šešių mėnesių Džersio karvės smegenis, jis prijungdavo devynių anestezuotų
kiaulių - po vieną kaskart - smegenis prie elektroencefalografo ir šaudavo į
pasturgalius. Gioransonas mini naudojęs „itin didelės smogiamosios jėgos
užtaisą”, nors iš tiesų tai nebuvo taip drastiška, kaip galima pamanyti.
Tokia formuluotė lyg ir perša prielaidą, kad daktaras Gioransonas įsiropštė į
automobilį, pavažiavo kiek atokiau nuo laboratorijos ir apšaudė vargšes nieko
pikta neįtariančias kiaules kažkokiu švedišku „Tomahavvk” sprogmens
atitikmeniu, bet iš tik­rųjų, bent kiek girdėjau, Gioransonas turėjo omenyje
paprasčiausias nedideles, greitai skriejančias kulkas.

Visoms kiaulėms, išskyrus tris, kai tik jas kliudydavo kulka, EEG
rodmenys ženkliai suplokštėdavo - kai kuriais atvejais linijų šoki­nėjimo
amplitudė sumažėjo net perpus. Kadangi kiaulės buvo anes-tezuotos, taigi, - jau
nejudrios, neįmanoma pasakyti, ar šūvis būtų sustabdęs jas iš karto. Pats
Gioransonas nesiėmė to svarstyti. O jeigu jos prarado sąmonę, Gioransonas
niekaip negalėjo nustatyti proceso mechanizmo. Vis dėlto, dideliam visų
pasaulio kiaulių sielvartui, jo darbai paskatino tolesnius tyrinėjimus.

 

 

Ar staigus slėgio pokytis galėjo sukelti tokius rimtus plaučių
sužalojimus? Norėdami tai išsiaiškinti, Farnboro grupės nariai pasitelkė būrį
jūros kiaulyčių. Joms sukūrė analogiškas staigaus slėgio kritimo sąlygas - nuo
jūros lygio iki 10 670 metrų aukščio. Pacituokime serą Haroldą: „Jūrų kiaulytės
at­rodė šiek tiek išsigandusios, tačiau slėgio pokytis nesukėlė jokių kvėpavimo
sutrikimų”. Iš kitur surinkti duomenys, gauti remiantis ir eksperimentais
su gyvūnais, ir žmonių patirtimi, patvirtino, kad žalingas slėgio pokyčio
sveikatai poveikis - labai jau menkas, jo nė lyginti negalima su tais
sužalojimais, kurie aptikti „Comet” keleivių plaučiuose.

Šitaip liko paskutinė prielaida - mums jau pažįstamas „itin smarkus
susidūrimas su vandeniu”: tikriausiai kaip tik tokia ir buvo keleivių
žūties priežastis, o katastrofa gal įvyko lėktuvui subyrėjus dideliame aukštyje
- veikiausiai dėl kokios nors pačios konstrukcijos ydos. Farnboro grupei teko
vėl pasitelkti jūros kiaulytes. Seras Haroldas siekė tiksliai išsiaiškinti, kas
atsitinka plaučiams, kai kūnas galutiniu greičiu rėžiasi į vandenį. Kai
pirmąsyk pamačiau minint gyvūnus, įsivaizdavau serą Haroldą, kopiantį į Duvro
uolas, apsikrovusį narveliais su graužikais - ir svaidantį nieko pikto neįtaru­sius
padarėlius į apačioje tyvuliuojančią jūrą, kur jų laukia valtyse, ap­siginklavę
tinklais, sero Haroldo bendradarbiai. Tačiau paaiškėjo, kad seras Haroldas kur
kas išradingesnis: su savąja grupe jis susimeistravo „vertikalią
katapultą”, tad reikiamai smūgio jėgai gauti pakako kur kas mažesnio
nuotolio. „Jūrų kiaulytes, - rašė jis, - lipnia juostele ne per daug tvirtai
pririšome prie apatinio laikiklio paviršiaus taip, kad, šį sustabdžius ties
grįžtamai slenkamojo judėjimo apatine riba, jūrų kiaulytės pilvais pirmyn
nulėktų maždaug dar septyniasdešimt šešis centimetrus ir tada rėžtųsi į
vandenį.” Numanau, koks seras Haroldas turėjo būti vaikystėje - tokius
tiesiog pažįstu kaip nuluptus.

Trumpiau tariant, iš katapultos sviestų jūros kiaulyčių plaučiai atrodė
labai panašiai kaip ir „Comet” keleivių. Tyrinėtojai priėjo iš­vadą, kad
lėktuvai subyrėjo dideliame aukštyje ir daugumą žmonių išbėrė į jūrą.

 

 

Netgi kapitonas La Gardas galų gale suprato, kad, norint išsiaiš­kinti,
kaip vienas ar kitas šautuvas gali ką nors sutramdyti, verčiau atsisakyti
bandymų su tokiais subjektais, kurie jau yra sutramdy­ti - kartą visiems
laikams. Kitais žodžiais tariant, bandymams yra būtina gyva būtybė. „Pasirinkti
buvo mėsiniai gyvuliai, numatyti skersti Čikagos skerdyklose”, - rašė La
Gardas ir gerokai suglumi­no dešimt ar penkiolika žmonių, kurie jo knygą
perskaitė po XX a. ketvirtojo dešimtmečio, nes tada žodžio „beeves”,
kuriuo La Gardas įvardijo mėsinius gyvulius, šia reikšme jau niekas
nebevartojo. Šiaip ar taip, sudorojęs šešiolika mėsinių gyvulių, La Gardas rado
ieškotąjį atsakymą: didesniojo - 0,45 - kalibro kolto revolveris parblokšdavo
gyvulį žemėn trimis ar keturiomis kulkomis, o pleškinant mažes­nio - 0,38 - kalibro
šoviniais kitąsyk nepakakdavo ir dešimties šūvių. Nuo tų laikų JAV armija
galėjo ramiai stoti j mūšį: buvo visiškai aišku, kad, jei užpuls karvės, kariai
žinos, kaip elgtis.

Vis dėlto Jungtinėse Valstijose ir Europoje šaunamųjų ginklų sukeliamų
sužalojimų tyrinėjimuose užvis daugiausia nukentėjo kukliosios kiaulės. O štai
Kinijoje - karinės medicinos universitete Nr. 3 ir Kinijos karinės amunicijos
bendruomenėje bei kitur - šau­doma buvo į neveislinius šunis. O Australijoje,
kaip praneša penk­tojo pasaulinio balistikos simpoziumo ataskaitos, tyrinėtojai
galabijo triušius. Kyla pagunda suformuluoti prielaidą, kad kiekviena kultūra
balistikos tyrinėjimams pasirenka pačią nekenčiamiausią gyvūnų rūšį. Kinai
retsykiais šunis valgo, bet niekam kitam nenaudoja ir pernelyg nevertina;
Australijoje triušiai laikomi tikra rykšte - anglų atvežti kaip medžiojami
gyvūnai, jie pašėlo daugintis (kaip triušiai) ir per dvidešimt metų nugraužė du
milijonus akrų pietų Australijos krūmynų.

Jungtinių Valstijų ir Europos tyrinėtojams tokios hipotezės ne­pritaikysi.
Kiaulės čia buvo šaudomos ne todėl, kad mūsų kultūra laikytų jas purvinomis ir
pasibjaurėtinomis. Taikiniais jos tapo tik todėl, kad jų vidaus organai labai
panašūs į žmogaus. Ypač panaši į žmogaus yra kiaulės Širdis. Tyrinėtojams
pravertė ir ožiai - jų plaučiai beveik tokie pat kaip mūsiškiai. Apie tai man
papasakojo trečiojo rango kapitonė Marlena DeMaio, kuri Ginkluotųjų pajėgų
patologijos institute (AFIP) studijuoja kūno šarvuotę. Kalbėdama su DeMaio,
susidariau įspūdį, kad iš įvairių rūšių gyvūnų organų būtų įmanoma sumontuoti
puikiausią nežmogiškos kilmės žmogų.

- Žmogaus kelis užvis artimiausias yra rudojo lokio keliui, - tvirti­no
man ji, o paskui pridūrė ir dar vieną stulbinantį - nors stebėtis gal jau ir
nebėra ko - teiginį: - O į žmogaus smegenis yra panašiausios maždaug šešių
mėnesių amžiaus Džersio karvės smegenys. Iš kitur sužinojau, kad emu klubai yra
tiesiog žmogaus klubų kopija - ši ap­linkybė kur kas pravartesnė žmonėms nei
patiems emu, kurie tokiu panašumu kažin ar gali džiaugtis, mat buvo
negailestingai luošinami Ajovos valstybiniame universitete taip, kaip klubus
suluošina osteonekrozė, o paskui smulkiai tyrinėjami kompiuterinio tomografo
skeneriais - tyrinėtojai siekė perprasti šią ligą.

 

1857-aisiais prancūzų gydytojas Č. Braunas-Sekaras nurėžė galvą šuniui,
siekdamas išsiaiškinti, ar įmanoma priversti ją vėl veikti, su­leidus į
arterijas deguonies prisotinto kraujo. Injekcijas jis pradėjo praėjus
aštuonioms minutėms nuo visiško galvos atsiskyrimo nuo kaklo. Dar po dviejų ar
trijų minučių Braunas-Sekaras užfiksavo akių ir snukio raumenų judesius, kurie
jam atrodė valingi. Gyvūno smegenyse, matyt, iš tiesų kažkas vyko.

 



Kone tobulai įgudę susiūti kraujagysles, Gatris ir Karelis ėmė tiesiog
mėgautis jų jungimu ir kibo persodinėti vienų šunų šlaunų dalių ar ištisų
priekinių kojų kitiems šunims, prisiūdavo prie slėpsnų papildomus inkstus ir palaikydavo
juos gyvybingus kūno išorėje. Karelis už indėlį į medicinos mokslą net pelnė
Nobelio premiją; Gatris, kur kas drovesnis ir kuklesnis, per baisų
neapsižiūrėjimą liko neįvertintas.

Gegužės dvidešimt pirmąją Gatriui pavyko įskiepyti vieno šuns galvą į
kito šuns kaklą - šitaip jis sukūrė pirmą pasaulyje žmogaus rankų darbo
dvigalvį šunį. Arterijas jis susiuvo taip, kad kraujas iš viso šuns kūno tekėtų
per svetimąją pritvirtintą galvą ir grįžtų į sveikojo šuns kaklą, iš ten
patektų į smegenis ir vėl atgal kraujotakos ratu. Gatrio knygoje Kraujagyslių
chirurgija ir jos taikymas įdėta ir to istorinio gyvio nuotrauka. Jeigu ne
paaiškinamas užrašas, galėtum pamanyti, kad tai - kažkoks ypač retos rūšies
sterblinis šuo ar veikiau kalė, kuriai iš kailyje slypinčios sterblės kyšo
didoka šunyčio galva. Papildomą galvą chirurgai prisiuvo prie kaklo pagrindo
apverstą, taigi dvi galvos kone glaudėsi smakrais, kurdamos intymumo įspūdį,
nesvarbu, kad jų bendrabūvis, švelniai tariant, turėjo būti labai jau įtemptas.
įtariu, kad maždaug tokį pat įspūdį turėjo kelti ir to meto pačių Gatrio ir
Karelio portretai.

Vis dėlto, kaip ir mesjė Ganji atveju, tarp galvos nukirtimo ir tos
akimirkos, kai buvo atkurta kraujotaka, praėjo pernelyg daug laiko (dvidešimt
minučių), tad papildoma šuns galva ir jos smegenys kažin kiek funkcionuoti
nebegalėjo. Gatris mini net keletą pačių papras­čiausių judesių ir primityvių
refleksų, panašių į tuos, kuriuos paste­bėjo ir Laboras ar Ejemas: vyzdžių
susitraukimą, šnervių trūkčiojimą, specifinius liežuvio judesius. Vieną
vienintelį kartą laboratoriniuose Gatrio užrašuose vis dėlto lyg ir užsiminta,
kad apverstoji šuns galva galėjo šiek tiek suvokti, kas įvyko: „5.31. Ašarų
išsiskyrimas…” Abu šunis teko užmigdyti, nes prasidėjo komplikacijos - praėjus
maždaug septynioms valandoms po operacijos.

Pirmosios šunų galvos, galėjusios džiaugtis (jei tik čia pritinka šis
žodis) visavertėmis smegenų funkcijomis, buvo tos, kurias persodino dvidešimto
amžiaus šeštojo dešimtmečio sovietų transplantacijos meistras Vladimiras
Demikovas. Jis iki minimumo sutrumpino laiką, kurį atkirsta donoro galva turėjo
išbūti be deguonies, naudodamasis „kraujagyslių siuvamąja mašina”. Jis
suaugusiems šunims transplan­tavo dvidešimt šuniukų galvų - tiksliau sakant,
persodindavo ištisą kūno dalį: galvą, pečius, plaučius ir priekines kojas
drauge su stemple, nelabai tvarkingai išeinančia tiesiog šuns išorėn -
siekdamas išsi­aiškinti, kaip šitokie jo sukurti dariniai elgsis ir kiek laiko
išgyvens
(paprastai
išgyvendavo nuo dviejų iki šešių dienų, bet vienas nudvėsė tik po dvidešimt
devynių).

Knygą Eksperimentinis gyvybiškai svarbių organų transplantavimas
Demikovas iliustravo eksperimento Nr. 2, atlikto 1954-ųjų vasario 24-ąją,
nuotraukomis, pridėjo ir laboratorinius užrašus. Tąsyk jis per­sodino mėnesio
amžiaus šuniuko galvą ir priekines kojas suaugusiam šuniui, iš pažiūros -
Sibiro laikai. Užrašai atskleidžia gyvybingą, kad ir ne itin džiaugsmingą mažo
šunyčio galvos egzistenciją:

09.00. Donoro galva godžiai atsigėrė vandens ir pieno; ji trūkčiojo,
tarsi stengdamasi atsiskirti nuo recipiento kūno.

22.30. Recipientą guldant į guolj, transplantuota galva iki kraujo
įkando vienam darbuotojų į pirštą.

Vasario 26, 18.00. Donoro galva įkando recipientui į ausį taip, kad šis
sucypė ir papurtė galvą.

Demikovo transplantacijos subjektus paprastai pribaigdavo imu­ninės
reakcijos. Imunitetą slopinančių vaistų tais laikais dar nebuvo, tad
suaugusiojo šuns imuninė sistema, savaime suprantama, kakle smygsančias kito
šuns kūno dalis laikė svetimkūniais ir atitinkamai reagavo. Šitaip Demikovas
galiausiai atsitrenkė į akliną sieną. Išban­dęs visų įmanomų šuns kūno dalių ir
jų kombinacijų persodinimą kitam šuniui, jis uždarė savo laboratoriją ir
prasmego į užmarštį.

 Kai Demikovui nusibodo iš vienur
perkėlinėti kitur galvas ir įvairius organus, jis ėmėsi pjaustyti šunis perpus.
Jo knygoje smulkiai aprašyta operacija, kai jis du šunis perrėžė pusiau ties
diafragma, puses sukeitė ir susiuvo arterijas. Jis aiškino, kad šitoks
transplantavimo būdas užimtų mažiau laiko nei dviejų ar trijų atskirų organų
persodinimas. Tačiau kartą nutraukus stuburo nervus, jų vėl sujungti jau
niekaip nebeįmanoma, tad apatinė kūno dalis liktų visiems laikams paralyžiuota.
Dėl to šitoks transplantavimo metodas didesnio entuziazmo nesukėlė.

Jei Demikovas būtų šiek tiek daugiau išmanęs apie imunologiją, jo
karjera, ko gero, būtų susiklosčiusi visai kitaip. Tikriausiai jis būtų su­pratęs,
kad smegenims gamta yra suteikusi vadinamąją „imunologinę privilegiją”,
tad jų gyvybę galima palaikyti ištisas savaites, aprūpinant kito kūno krauju,
ir jokia atmetimo reakcija negrės. Kadangi jas saugo hematoencefalinis
barjeras, jos neatmetamos taip, kaip kiti organai ir audiniai. Kai Gatrio ar
Demikovo operuotų šunų galvų gleivėtieji audiniai po operacijos praėjus dienai
ar dviem imdavo tinti ir krau­juoti, smegenys skrodimo metu atrodydavo visai
normaliai.

Štai čia ir prasideda keistenybės.

Dvidešimto amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje neurochi-rurgas
Robertas Vaitas pradėjo „izoliuotų smegenų preparavimo” eksperimentus: iš
vieno gyvūno kaukolės išimtas gyvas smegenis prijungdavo prie kito gyvūno
kraujotakos sistemos ir išsaugodavo jas gyvas. Kitaip nei Demikovo ir Gatrio
eksperimentuose, kai būdavo transplantuojama visa galva, Vaito transplantuojamos
smegenys, be jokio veido ir be jutimo organų, galėjo gyventi nebent tik minti­mis
ir prisiminimais. Turint omenyje, kad dauguma šitokių šuns ar beždžionės
smegenų atsidurdavo kito gyvūno kakle ar pilve, jų negebėjimą nieko justi, ko
gero, reikėtų laikyti tikra palaima. Nors kažkieno Hito pilvo ertmė galbūt ir
gali kelti šiokį tokį susidomėjimą, pavyzdžiui, jeigu esi smalsus chirurgas,
vis dėlto vargu ar yra tokia vieta, kur norėtųsi apsistoti visam likusiam
gyvenimui.

Vaitas išsiaiškino, kad procedūros metu smegenis atšaldžius ir šitaip
sulėtinus smegenų ląstelių irimo procesus - panaši technika šiandien naudojama
organų išėmimo ir transplantavimo operacijo­se - visai įmanoma išsaugoti
daugumą įprastinių organo funkcijų. O tai reiškia, kad operuojamų beždžionių
individualybė - dvasia, siela - išlieka ir tęsia savo egzistenciją iki pat
dienų galo, tiktai be kūno, be jokių kūniškų pojūčių, kito gyvūno organizmo
viduje. Kažin kaip tai turėtų atrodyti? Koks galėtų būti šitokios egzistencijos
tikslas, kaip galima būtų šitokius eksperimentus pateisinti? Galbūt Vaitas kūrė
planus vieną gražią dieną šitaip izoliuoti ir žmogaus smegenis? Ir koks turėtų
būti žmogus, kuris šitokį dalyką sugalvoja ir įgyvendina?!

O kas tuo metu, kai Vaitas su kolegomis šoko, darėsi beždžionės
smegenyse? Klausiu jo: kaip jis įsivaizduoja, koks turėtų apimti jausmas staiga
suvokus, kad iš tavęs nebeliko nieko - vien tiktai mintys? Savaime suprantama,
aš - ne pirmoji žurnalistė, užduo­danti šį klausimą. Legendinė Oriana Falači* to
paties klausė Vaito neurofiziologo Leo Masopusto, 1967-ųjų lapkritį imdama
interviu Look žurnalui. „Manau, kad kai nesi blaškomas pojūčių, gali mąstyti
sparčiau, - gyvai atsakęs daktaras Masopustas. - Koks tasai mąstymas galėtų
būti - šito nežinau. Labiausiai tikėtina, kad tik susikaupę pri­siminimai,
tarsi saugoma informacija, sukaupta dar gyvenant kūne. Toliau plėtotis protas
nebegali, nes jau nebėra maitinamas potyrių. Vis dėlto tai - irgi nauja
patirtis.”

1971-aisiais Vaitui pavyko tai, ką tiesiog sunku aprėpti protu. Jis
nurėžė galvą vienai beždžionei ir prisiuvo prie kitos, nukirstagalvės
beždžionės kaklo. Operacija truko aštuonias valandas, jai prireikė gausybės
asistentų, kiekvienam jų buvo smulkiai nurodytas kiek­vienas krustelėjimas:
netgi kur stovėti ir ką sakyti. Vaitas iš anksto, dar prieš kelias savaites
operacinėje pažymėjo visų pozicijas, kreida 
pribraižęs ant grindų apskritimų ir rodyklių, kaip koks futbolo tre­neris.
Pirmasis etapas buvo atlikti beždžionėms tracheotomiją ir pri­jungti abiem
dirbtinio kvėpavimo sistemas, mat abiem neišvengiamai reikėjo perpjauti
trachėją. Paskui Vaitas įpjovė abiem beždžionėms kaklą, bet tik iki stuburo ir
pagrindinių kraujagyslių - dviejų miego arterijų, kuriomis kraujas teka į
smegenis, ir dviejų jungo venų, ku­riomis grįžta į širdį. Paskui jis nudrožė
kaulą, kyšantį donoro kaklo viršuje, ir uždengė metaline plokštele; taip pat
pasielgė ir su apatine galvos dalimi. (Kai sujungė kraujagysles, abi plokšteles
irgi suveržė į vieną.) Galiausiai, pasitelkęs ilgus lanksčius vamzdelius,
jis~donoro kūno kraujotakos sistemą nukreipė maitinti naujosios galvos, tekėti
susiūtomis kraujagyslėmis. Galų gale nupjovė senąją galvą nuo krauju
aprūpinančių kūno kraujagyslių.

Savaime aišku, aš visa tai išdėsčiau gerokai paprasčiau. Beveik gali
pasirodyti, kad šitokį darbą įmanoma nuveikti pasitelkus pa­prasčiausią
mėsininko peilį ir siuvimo priemonių dėžutę. Jei norite sužinoti apie šią
operaciją smulkiau, siūlyčiau pavartyti žurnalo Surgery 1971-ųjų liepos mėnesio
numerį - ten rasite Vaito straipsnį su detaliu operacijos aprašu, iliustruotą
rašalu pieštomis iliustraci­jomis. Man labiausiai patinka ta, kur matome
beždžionės kūną su blausia, vaiduokliška galva virš pečių - ji rodo vietą, kur
dar neseniai iš tiesų būta galvos, o smagi rodyklė per visą piešinį rodo į
tuščią erdvę virš antrosios beždžionės kūno - kaip tik ten dabar atsidūrusi
pirmosios galva. Šie piešinėliai tarytum kuria tvarkingos, dalykiškos
operacijos įspūdį, nors iš tikrųjų ji, reikia manyti, buvo chaotiška ir ypač
kruvina. Panašiai ir informacija apie avarinius išėjimus teikia dūžtančių
lėktuvų interjerams kone užtikrintumo įspūdį. Vaitas operaciją filmavo, tačiau,
nepaisant begalinių mano maldavimų ir meilikavimų, taip ir nesutiko parodyti
filmuotos medžiagos. Pasakė, kad per daug kraujo.

Dėl kraujo tai aš tikrai nebūčiau apalpusi. O neabejotinai paveiktų
mane beždžionės veido išraiška, kai, išsivadėjus anestezijai, ji suprato, kas
atsitiko. Vaitas šį akimirksnį aprašė straipsnyje „Beždžionių galvų
transplantacija sukeičiant vietomis”: „Kiekvienas cefalonas [galva]
akivaizdžiai reagavo į aplinką… Akys sekė judančius asmenis ir daiktus,
įneštus į regėjimo lauką, cefalonai visą laiką demonstravo kovingą nusiteikimą,
pavyzdžiui, oraliai stimuliuojami, imdavo kan­džiotis”. Kai Vaitas įdėdavo
joms į burnas maisto, jos imdavo kram­tyti ir net stengdavosi ryti, - gana
bjaurus pokštas, mat operuojant stemplė nebuvo prijungta prie kūno, tad virto
aklikeliu. Beždžionė su svetima galva pragyvendavo nuo šešių valandų iki trijų
dienų; dauguma mirė nuo audinių atmetimo arba kraujavimo. (Siekiant išvengti
anastomozuotų arterijų užsikimšimo, beždžionėms buvo leidžiami
antikoaguliantai, o dėl šito irgi buvo bėdų.)

 

 

Rodyk draugams

Komentarai (1,445)

Gyvūnai ir menas

 

Šiais smagiais industrializacijos ir žmonijos pakilimo
laikais gyvūnai tapo visiškomis mūsų aukomis.  Daugelis žmonių pernelyg negalvodami gali
pateisinti gyvūnų išnaudojimus maisto, aprangos, medicinos tikslams. Deja,
pastaruoju metu populiarėja jų panaudojimas ir besiplečiančiame mene. Kadangi
šiais laikais paprastam menininkui sunku prasimušti į kultūrines padanges, jam
belieka arba nusigerti, arba nusižudyti, arba sumąstyti kažką itin
šokiruojančio – tarkim, viešai nukankinti gyvūną.

Aišku, daug gyvūnų savo malonumui kankina nemažai smagių
žmonių, dažniausiai naudodamiesi vidutinišku slaptumu. Tarkim, galima
linksmintis nudiriant gyvai katei kailiuką. Arba dar geriau - įsidarbinti
kokioje fermoje – už tai netgi pinigus mokės.

Stebint šiuolaikinio meno aukas, iš dalies kyla didelis
pasibaisėjimas tuo, ką visiškai suvokdami bei apgalvodami savo veiksmus, darė
šie žmonės… iš kitos pusės – žiaurumo mene nepateisina daug žmonių, tačiau
apie žiaurumą prie savo stalo jie nesusimąsto.

Patys įvykiai gana seni, bet įdomūs. Ištraukiau garsiausiai
nuskambėjusius atvejus.

 

Adel Abdessemed, „Don’t Trust Me„

 

Na, ką gi gero nuveikė šis žmogus? Kažkada jis parodė, kaip
katė suvalgo pelę – daugelį tai gal ir šokiravo, tačiau realiai daug kačių
gaudo ir valgo peles, tad prie šio epizodo neapsistosiu.

Įdomesnė jo paroda „Nepasitikėk manimi“. Šis žmogus parodė
pasauliui trumpus ir tikrai provokacinius 6 klipukus, kuriuose nužudomi avis, kiaulė,
arklys, ožys, elnias ir jautis. Nužudymas gana vienodas – juos uždaužo plaktuku.
Veiksmas vyksta taip greitai, kad sudėtinga suprasti, kas įvyko.

Ar tai menas? Ne. Ar šis žmogus iš tiesų norėjo kažką
pasakyti gyvūnų kančiomis? Ne. Jis tik norėjo šokiruoti. Dalinai jam pavyko –
Adel vardas linksniuojamas daug kur. Jo parodos draudžiamos, tačiau jis tapo
garsus.

Tačiau iš kitos pusės Adel atvejis mus gali daug ko
pamokinti. Pamatę ar sužinoję apie kraupulingus filmukus žmonės labai
piktinasi, tačiau jiems visiškai neįdomu, kaip žudomos kiaulės ar vištos.
Įvairius gyvūnų mylėtojų nufilmuotus filmukus, kuriuose užfiksuoti vaizdai kad
ir iš fermų, taip pat galima vadinti menu. Kraupėkite.

 

 Guillermo Vargas, „Eres lo que lees“

 

2007 metais Kosta Rikos menininkas Guiilermo įsigijo benamį
šunį, pavadintą Natividad – na, jį jam atitempė vaikučiai. Ciuciką jis pririšo
galerijoje ir nedavė jam nei maisto, nei vandens. Ant vienos sienos iš šunų
maisto gabalėlių pritvirtino užrašą. Pagal idėją žmonės turėjo stebėti, kaip šuo žus be
maisto ir vandens, matydamas ir užuosdamas maistą, bet negalėdamas jo pasiekti.

Šuo galerijoje praleido visą dieną, po to jį ar pašėrė ir
išgabeno, ar jis pats pabėgo – apie tai skalndo daugybė įvairių legendų…

Na, ciucikas nebuvo nukankintas, tačiau iš jo padarė
pasilinksminimo objektą.

Žinoma, žmonės baisėjosi ir šituo menu. Tačiau tie patys
žmonės šimtus kartų praeina pro liesus, badaujančius gatvės šunis ir šie jiems
nesukelia jokių minčių (Kosta Rikoje badauja ir gatvėje gaišta dešimtys
tūkstančių šunų). Na, nebent, kad gal reikėtų juos utilizuoti, ba platina ligas
ir šiaip negražiai atrodo.





dar apie šiuolaikinio meno aukas

Rodyk draugams

Komentarai (1,329)

Vištiena

Šį kartą nusprendžiau būti objektyvi, tad tiesiog sudėsiu
rastą informaciją be jokių asmeninių nusistatymų.  Negaliu nieko ypatingai drąsiai teigti dėl
paukščių laikymo sąlygų situacijos Lietuvoje (įdomiausi paukščių ūkiai yra
Australijoje, baisiosios straipsnelio foto ne iš Lietuvos paukštynų, kadangi
labai daug oficialios info apie juos nėra, nors juose dirbę žmonės negali
papasakoti nieko ypatingai gražaus).

Daugelio nuomone, paukščiai tėra kvaili
sutvėrimai, žymiai menkesni už žmones, kuriems reikia pagalbos ar kenčiančius
šunis, jie skirti tik maistui, plunksnoms bei kaušiniams (visi šia dalykai
specialiai sukurti žmonių poreikiams tenkinti). Nieko nesmerkiu dėl šios
nuomonės (nesiteisinu, bet žinau, kad po šio straipsnelio, kaip ir po kitų,
laikui bėgant atsiras nepatenkintų žmonių pasisakymų…).

Beje, kai skaitytojai žiūrėjo į šunienos fotkes, buvo
pasibaisėję. Gudresni šiuos atveju gal susimastys apie žmogaus psichologiją.

Daugeliui sunku patikėti, tačiau paukščiai yra smalsūs ir
įdomūs gyvūnai. Vištos pasižymi dideliu socialumu; jos mėgsta dienas leisti
drauge, ruoštis dulkių vonias, gulėti saulėkaitoje. Vištos su viščiukais
pradeda bendrauti (kudakuotis ir ciepsėtis) dar tada, kai šie nebūna išsiritę.

Šiuolaikinė višta labai skiriasi nuo džiunglių paukščio –
tai baimėje gyvenantis gyvūnas, priverstas savo dienas leisti visiškai
nenatūraliomis sąlygomis.

Patiekalų iš paukštienos yra beveik visų tautų nacionalinių
patiekalų asortimente. Vištiena – dažniausiai vartojama mėsa daugelyje pasaulio
šalių. Dabartinių vištų protėviai yra Indijos miškuose gyvenę (ir dabar
gyvenantys) džiunglių paukščiai. Prijaukinti juos pavyko prieš 5 tūkstančius
metų. Prijaukinti paukšteliai netrukus pasiekė Kiniją, Ramiajame vandenyne
esančias salas, o šiek tiek vėliu atkeliavo ir į Viduržemio jūros teritoriją.

Iš pradžių paukščius žmonės augino ir veisė tik dėl kiaušinių, tačiau greitai
pastebėjo, kad specialiai lesinamų naminių paukščių mėsa tampa vis minkštesnė
ir minkštesnė. Pirmieji vištieną įvertino ir pamėgo romėnai, o šiuo metu visas
pasaulis neįsivaizduoja kulinarijos be vištienos. Vištiena tinka ligoniams, ji
pigi, neapsunkina virškinamojo trakto. Paukštienoje daug baltymų ir mažai
riebalų, ypatingai daug fosforo ir geležies.

Ekologiškiausia laikoma privačiuose ūkiuose auginamų ančių
ir kitų vandens paukščių mėsa; kalakutiena garsėja kaip sukelianti mažiausiai
alergijų; šiuo metu gurmanai gali pasmaguriauti ir strutiena.

Labiau besidomintys tuo, kad patenka ant mūsų stalo, žino,
kad vištų kiaušiniai žymimi tam tikrais skaičiukais, kurie parodo, kokiomis
sąlygomis gyveno paukščiai (pvz., 0 reiškia, kad kiaušiniai pateko iš
ekologinio ūkio).

Kiaušiniai, kurie būna pažymėti skaičiuku 1, atkeliauja pas
mumi iš laisvai gyvenančių vištų. Tie, kas mano, kad laisvai gyvenančios vištos
džiaugiasi šviežia žolyte, mėgaujasi saulės šviesa, kapstosi žemėje, tupi savo
lizduose ir džiaugiasi kitais natūraliais dalykėliais, turėtų labai nusivilti.
Paprastai komerciniuose ūkiuose vištos tūno belangėse patalpose, jei pasiseka,
laukan jos išsprūsta retai..

Vyriškos lyties vištukai negali dėti kiaušinių, o patys
netinka mėsai (tai ne mėsinės vištos), jei nenaudingi kiaušinių pramonei, tad
nužudomi iškart po išsiritimo. Kadangi niekam neįdomu tepliotis su pavieniais
viščiukais, jie paprasčiausiai sumalami gyvi ar sumetami į šiukšlių maišelius
ir uždusinami.

Pramoninės dedeklės vištos teišgyvena 1 – 2 metus, po to
pradeda menkti jų produktyvumas, tad jos paskerdžiamos.    


Kasmet vien Australijoje auginama ir užmušama daugiau kaip
320 milijonų paukščių vien dėl mėsos. Vienu metu specialiose patalpose gyvena
10 000 – 20 000 paukščių. Paukščiai ten gyvena tik apie 8 savaites. JAV daugiau
kaip 8 milijardai vištų auginama ūkiuose.

1950 metais reikėdavo 84 - 96 dienų, kad išaugtų 5 svarų (2
su trupučiu kilogramų) viščiukas, šiuo metu pakanka tik 45 (kitais duomenimis –
37) dienų; Kaišiadorių paukštyno siūlomi vienadieniai vištukai iš „Suomen
broiler“ firmos tokį svorį pasiekia per 40 dienų; Dovainonių paukštynas teigia,
kad Kobb, Ross ar Hybro krosų viščiukai reikiamą svorį pasiekia per 1,5 – 2
mėnesius; nepamirškime, kad šiaip vištos subręsta 5 – 6 mėnesių amžiaus. Toks
supergreitas vystymasis priverčia paukščius kentėti nuo daugelio sveikatos
sutrikimų, tarp kurių dažniausios galūnių ir širdies ligos. Viščiukai auga taip
greitai, kad širdis ir plaučiai nespėja pakankamai išsivystyti, kenčia dėl
respiracijos problemų. Visa tai baigiasi vištų žūtimis – jei nekalbėsim apie
gyvūnų kančias, tai didelė žala ir pačiai mėsos pramonei.

Jei kalbėsim apie pramoninių vištų skerdimą, jis mažai
skiriasi nuo kitų gyvūnų  - joms
perpjaunamos gerklės (prieš tai dauguma paukščių apkvaitinami (JAV ir to
nesiimama), kad nekentėtų, tačiau visų neįmanoma taip sutvarkyti) ir tada nukraujuoja
mirtinai.

Deja, be izoliavimo nebūtų įmanoma išauginti dešimčių
milijardų mėsinių gyvūnų (įskaitant ir pieno ir pan. pramonę). Narvuose
gyvenančioms vištoms netgi valgymas yra kančia – kad pasiektų maistą, jos per
tvorą turi ištempti kaklą, ir laikui bėgant plunksnos nusitrina, o gerklėje
atsiranda pūslės.

Anksčiau vištoms įkaitusiais mašininiais peiliais
pjaustydavo snapus – paprastai du kartus per jų gyvenimą. Šiuos procedūros (ir
po jos) metu višta kentėdavo didelį skausmą, o vėliau negalėdavo normaliai
maitintis.

Sužalotomis kojomis (kai kurių tyrimų duomenimis, 90
procentų paukščių turi problemų su judėjimu) vištos paprastai miršta iš bado ar
dehidratuoja, kadangi negali pasiekti maisto ar vandens.

Vištukų augimo
laikotarpiu jų išmatos maišosi su pjuvenomis ar kitu kraiku ant grindų. Šlubi paukščiai
beveik visą savo laiką praleidžia tupėdami šioje masėje.

Kai kurių veterinarų teigimu, mėsiniai viščiukai yra
vienintelė pramoninių gyvūnų rūšis, kuri 20 procentų savo gyvenimo kenčia
chroniškus skausmus.

Nuo ko kenčia pramoniniu būdu auginamos vištos (kai kurios nuo visų bėdų
iškart, kitos – tik nuo kai kurių)?

  • Žiurkės
  • Navikai
    (ypač akių)
  • Izoliacija
    (gyvenimas ankštuose narvuose ar šiaip erdvės ribojimas)
  • Galūnių
    ligos (deformacijos)
  • Kaulų
    infekcijos
  • Dermatitas
  • Pūslės
  • Stuburo
    ligos
  • Kvėpavimo
    sistemos ligos
  • Širdies
    ligos (viena dažniausių mirties priežasčių)
  • Išsekimas
  • Plunksnių
    praradimas
  • Infekcijos
  • Kepenų
    ligos
  • Opos

Paskutiniais dešimtmečiais vištų kiaušinius labai pamėgo slamonellae bakterijos – taip labai
lengva nusinuodyti ir vartotojams. Būtent todėl kiaušinius reikia gerai
išvirti.

Kadangi įvairios technologijos vis labiau ir labiau veržiasi
ir į mūsų tėvynę, įvairios naujovės pasirodo ir gyvūnų ūkiuose. Išsivysčiusiose
šalyse nuo seno paplitę gyvuliukams šerti antibiotikus – kad šie nesusirgtų ir
neišmirtų. Beveik 100 procentų JAV vištaičių prifarširuotos antibiotikų. Taip
netiesiogiai antibiotikų gauname ir mes. O šiaip jei nuolat valgysite antibiotikinę
mėsiukę, didinsite ne tik atsparių bakterijų populiacijų kiekį, bet ir įgysite
nemažą tikimybę pasigauti kokį vėžį.

Beje, jei vis dėl to mėgstate vištieną , tai tą sultinį,
kuriame virė višta, geriau išpilti – jame lieka daug kenksmingų medžiagų
(nereikia įsivaizduoti, kad vištukės ant stalo patenka iš linksmų ir mielų raudonskruosčių
ūkininkų kiemo, kur laisvai kapstinėjasi, maitinasi grūdukais etc; nors, jei
pažįstat tokių ūkininkų – tai labai faina).

Svarbu nepamiršti ir to, kad šiais laikais pramoninių
gyvulėlių chebrai madinga duoti hormoninių preparatų. Tos vištukės labai
greitai užauga (apie tokio augimo pasekmes jau rašiau), o tuomet jas smagiai
valgome mes. Hormonų daugiausia prisikaupia sparneliuose ir šlaunelėse.

Lietuvoje paukščių augimą ir dėslumą draudžiama didinti
naudojant tam tikrus hormonus, sudarytas nemažas sąrašas draudžiamų dalykėlių. Kažkada
slapta ištyrus Kaišiadorių paukštyno vištukę, paaiškėjo, kad joje hormonų nėra.
Kokia situacija dabar – velnias žino, tegu eina kas nors dar kartą tirti tos
mėsos.

Lietuvos pramoniniai vištukai švaresni už importinius, galim
pasidžiaugti bent tuo.

Ak, taip, vien su vištiena žmogus per dieną gauna apie 5 mg
arseno – vištutės jį pasičiumpa iš aplinkos ir lesalo, o kadangi tokios
medžiagos linkusios ne pasišalinti, o kauptis organizmuose, mes taip gaunam šio
žavaus priedo ir kaupiame jį. Jei mus suvalgytų kokia pikta meška, turbūt
iškart nusinuodytų nuo visų priedų.


Vilniaus paukštynas teigia, kad jis visiškai atitinka ES
reikalavimus, skerdimus prižiūri MVT, mikrobiologai ir šiaip specialistai. Kaišiadorių
paukštynas mūsuose užaugintą mėsą gali teikti ES. Dovainonių paukštynas
pasakoja, kad vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo naudoti modernią viščiukų
inkubavimo, paukščių lesinimo bei girdymo ir mikroklimato palaikymo techniką;
veisliniai paukščiai ten  auginami izoliuotai
nuo broilerių.

Tik visi šie grandai savo puslapiuose rašo ne apie tai, kaip
tos vištos buvo užaugintos, bet apie didžiulius mėsos asortimentus, skanią
mėsytę ir panašiai. Neradau nė vienos nuotraukos, kurioje būtų pavaizduota,
kaip ten gyvena paukščiai. Tik gražios mėsytės, geltoni viščiukai ant žalios
žolytės (įdomu, kiek ten augančių vištukų realiai mato tą žolytę) ir balti net
blizgantys kiaušiniai.

Kad ir kaip ten bebūtų, galvodama apie fermas, aš visada
prisimenu vieną skaitytą knygą. Vadinos, atrodo, „Laiko mašina“ (tas pats
autorius parašė ir „Daktaro Moro sala“). Toje knygoje pasakojama, kaip vienas
tipas nukeliavo į ateitį ir pamatė silpnučius kvailučius vienodus žmogeliukus,
auginamus maistui… Jie vienodi leisdavo savo dieneles, o siaubą jusdavo tik
naktį, kada pikti intelektualesni juos auginantys padarėliai pradėdavo valgyti.
Na, sukurta tokia pasibaisėjimo sfera, tačiau būtent tada pirmą kartą
susimąsčiau apie fermų gyvulius.

Rodyk draugams

Komentarai (1,381)

Paršeliukai

`91 metų Taip & Ne” numeryje radau smagų straipsnelį apie kiaules. Pasimėgaukime senienomis :)
Tiesa, nuskenavau kažkaip nelabai gražiai… Te viešpats man atleidžia.

    

   

Rodyk draugams

Komentarai (1,328)

Įžanginis įrašas

Rašiau rašiau daug smagių dalykėlių visokiom gyvūnų
skriaudimo ir vegetariavimo temom, kol sugalvojau, kad reikėtų truputėlį
susikoncentruoti (tiesa, vieną koncentruotą žaidimą jau turiu - pifas), nes gaunasi toks balaganas. Ta proga sukūriau atskirą savo
blogo atšaklėlę smagiu pavadinimu „Gyvūnų teisės“. Tik nežinau, ar paliksiu
tokį pavadinimą, ar ateityje keisiu. Stebėsiu, kokia tema plėtosis mano
rašmenys.

Geros dienos ;)

Rodyk draugams

Komentarai (1,437)