Gyvūnų teisės

Rodyk draugams

Milžiniška armija įvairių rūšių padarėlių kasdien kankinasi, merdi
ir  miršta vardan žmonijos gerovės. Na,
tarkim, daugelis bent dalinai linkę pateisinti bandymus su gyvūnais medicinos
labui – kad išgelbėtų žmonių gyvybes (kitas dalykas – mūsų gyvenimo trukmė
smagiai ilgėja, tačiau kaip su gyvenimo kokybe? Mes galime ilgą laiką išlaikyti žmogų
vegetacinėje būklėje, sunaudodami tam milžiniškas lėšas, užuot jas skyrę
kitoms, svarbesnėms reikmėms – tarkim, sergančiųjų vėžiu vaistų finansavimu ir
panašiai, ypač turint omeny tai, kad žmogui – augalui jau niekas nerūpi. Na,
čia moraliniai, etiniai ir panašūs klausimai, o aš vis dėlto norėčiau pakalbėti
apie eksperimentinius gyvūnėlius).

Daugelis pateisina eksperimentus su triušiais ar pelėmis (pastarąsias nelabai
daug asmenų myli, tad ir faktas, kad jos kankinamos, neatrodo toks svarbus)
mokslo labui, tačiau kaip su gyvūnų nukankinimu kosmetikos pramonėje? Ar nauja
plaukų lako formulė tikrai yra mirtinai reikalingas dalykas mūsų žmonijai?

Nemylite pelių ir, jūsų nuomone, tebūnie jos kankinamos mokslo, plaukų
lako, karinės pramonės ir kitų smagybių labui? Kaip visada, dėl žmogiškos
psichologijos, labiausiai sukrunta europietiškos ar amerikietiškos kilmės
šunelių mylėtojai. Ak, biglių gerbėjai, juk tikrai žinote, kad būtent šios
veislės šunys dėl savo polinkio darniai sugyventi gaujoje, panašios išvaizdos,
malonaus būdo bei kitų šaunių savybių iš šunų tarpo populiariausi tyrinėjimų
metu. Panašiai kaip triušiai, tik tuos lengviau veisti.

Hm, dar galima pastatyti paminklą tom varlėm, kurias mėsinėja
med.studentai. kai kurie universitetai šito atsisakę, kaip ir kai kurie
universitetai šen bei ten bando atsisakyti žmonių lavonų. Šiuolaikinis mokslas
vietoj gyvų aukų leidžia naudoti ląsteles, audinius, organus, kompiuterinius modelius ir panašiai.

Kasmet tyrimų tikslais visame pasaulyje
panaudojama nuo 50 iki 100 milijonų stuburinių gyvūnų. Europoje 2005 iš viso
„nueksperimentuota“ 12,1 milijonų stuburinių gyvūnų. JAV 2005 beveik 1,2
milijono jų panaudota eksperimentams, bet čionai oficialiai neįskaičiuota nei
žiurkės, nei pelės, kurios sudaro apytiksliai 90 % visų tiriamų gyvūnų. Bestuburiai
gyvūnai, tokie kaip musės, į statistiką neskaičiuojami.

 

 

Gyvūnai, Jungtinėje Karalystėje panaudoti eksperimentams (2000 m.)
Gyvūnai	Panaudotas Skaičius
Pelės	1 607 000
Žiurkės	535 000
Kiti graužikai	71 500
Triušiai	39 700
Mėsėdžiai	11 600
Kanopiniai žinduoliai	63 000
Primatai	3 700
Kiti žinduoliai	500
Paukščiai	124 200
Ropliai	15 600
Žuvys	243 000
VISA SUMA	2 714 800

 

 

Į laboratorijas gyvūnai patenka įvairiai –
vieni veisiami ten pat, kiti gaudomi, perkami ir panašiai.

Tyrimų tikslai:

Genetika

Vystymosi biologija

Elgesio tyrinėjimas

Organų transplantacija

Vaistų bandymai

Toksikologijos testai

Kosmetikos priemonių bandymai

Veisimo tyrimai

Gynybos tyrimai (pvz., šaudmenų poveikis)

 

 

Ką gero davė eksperimentai su gyvūnais?

Jų dėka atsirado antibiotikai, anestetikai, vakcinos, insulinas, inkstų
dializė, atsirado galimybė transplantuoti organus, gydyti leukemiją.

Teigiama, kad 20-tajame šimtmetyje beveik visi medicinos pasiekimai
gauti eksperimentų su gyvūnais dėka. Be to, net pažengę kompiuteriniai modeliai
negali sumodeliuoti gyvo organizmo reakcijų.

 

Nuolat viso pasaulio mokslo tyrimo įstaigose būna 25 milijonai
laboratorinių pelyčių… O kur dar šunys, katės, beždžionės…

Apie 150 preparatų, daugybę kartų išbandytų su gyvūnais ir įdiegtų į
masinę gamybą, vėliau buvo pripažinti netinkamais ar net pavojingais. Tarkim,
Europos rinkoje buvo pardavinėjamas nėščiosioms skirtas raminamasis preparatas
„Talidomid“ — po kurio laiko gimė 10 tūkst. apsigimusių kūdikių.

Alternatyvus bandymų tipas yra cheminis, kuris yra kur kas tikslesnis ir
labiau pasiteisina, nors ir yra brangesnis. 93% visų vaistų išbandytų su
gyvūnais per paskutinius 50 metų turėjo šalutinį poveikį ir galų gale buvo
uždrausti.

Gyvūno fiziologija vivisekcijos metu gali būti paveikta skausmo, streso
ir panašių veiksnių, tad negali visiškai tiksliai atspindėti rezultatų. Netgi
Čarlzas Darvinas teigė, kad jis, nors kai kuriais atvejais ir pateisina
vivisekciją, ji negali būti naudojama vien smalsumui patenkinti.

Daugiausia diskutuojama apie tai, kaip gyvūnai suvokia bei kenčia
skausmą ir kitas kančias. 17tojo šimtmečio prancūzų filosofas Renė Dekartas
teigė, kad gyvūnai neturi sąmonės, tad nejaučia nei skausmo, nei  kitų kančių. 1989 metų JAV veterinarai buvo
mokomi tiesiog ignoruoti gyvūno skausmą. JAV 2006 metais maždaug 670 000 gyvūnų
(neįskaičiuojant žiurkių, pelių, paukščių, bestuburių) eksperimentų metu kentė
ilgalaikį skausmą ir stresą. Iš jų 420 000 buvo anestezuota, o 84 000 skausmas
nebuvo numalšintas.

Ar tikrai gydytojų praktikavimasis su gyvūnais duoda kokios nors naudos?
Vis dėl to net ir visiškas apie mediciną nenutuokiantis žmogiškos kilmės asilas
supranta, kad šuns ir žmogaus kojų sandara skiriasi. Buvo atvejų, kai
oftalmologai smagiai treniravosi su triušiais, o pradėjus dirbti su žmonėmis,
teko visiškai apakti keletui individų, kol buvo pakeista „treniruočių“ tvarka –
triušio akis vis dėlto nėra žmogaus akis.

Žmonių reakcijos į ligas ir vaistus yra visiškai kitokios negu kitų
gyvūnų. Šiandien prieinami ne gyvūniški tyrinėjimo metodai yra humaniški,
tikslesni, ne tokie brangūs, tačiau daug mokslininkų jiems prieštarauja.

Kuomet jaunieji chirurgai pradėjo treniruotis su šunų bei triušių miego
arterijomis, realios žmogiškos operacijos davė daugiau žalos, negu naudos –
operacijų metu žmonės netgi mirdavo.

Gyvūnų bandymai padėjo sukurti vakcinas nuo pasiutligės, poliomielito,
tymų, kiaulytės, raudonukės ir tuberkuliozės. Tačiau eksperimentai su gyvūnais
gali ir klaidinti – jų organizmo atsakas tam tikrom medžiagom, tarkim,vaistams,
gali visiškai skirtis nuo žmogaus organizmo atsako. Be to, stresas, patiriamas
laboratorijose, gali paveikti bandymų rezultatus ir jie bus beprasmiai. Galima
eksperimentus pateisinti ir tuo, kad žmonių gyvybė vertingesnė, negu gyvūnų,
tačiau pastarieji turi lygiai tokią pačią teisę gyventi, kaip ir mes.

 

Žmonės
mano, kad vivisekcija suteikia galimybę mums naudotis „saugesniais“ vaistais ar
kosmetikos priemonėmis. Vis dėl to, nemažai eksperimentų rezultatų, gautų
bandymų su gyvūnais metu, skiriasi nuo žmonių. Kartais tai, kas gyvūnui
neturėjo jokio neigiamo (ar turėjo teigiamą) poveikio, žmogui gali kainuoti
gyvybę. Tarkim, daug metų tabako kompanijos linksmus skalikus naudojo
eksperimentuose, bandydamos įtikinti, kad rūkymas nėra toks pavojingas, kaip
manome – na, iš tiesų šunys už mus atsparesni cigaretės dūmų padariniams ir ne
taip greitai sukelia vėžį.

Dauguma vivisekcijų šalininkų teigia, kad tik bandymai su gyvūnais
padės mums išvengti vėžio ar atrasti vaistus nuo šios rykštės. Tačiau vis dėl
to praėjo daug laiko, tyrimams skiriami milžiniški pinigai, vaistai keičiasi
(daug preparatų nuo vėžio, kaip paaiškėja vėliau, sukelia kitas vėžių rūšis,
bet tai paprastai paaiškėja tik išbandžius žmonių kailiu, tai yra, vaistais
ėmus gydyti – šituo galima įsitikinti pasidomėjus kancerogenų sąrašais, į
kurios įeina ir vaistai nuo vėžio), o žmonės vis dar aktyviai miršta nuo vėžio.
Beje, laboratorinėms pelėms tos pačios medžiagos sukelia kitas vėžio rūšis,
negu žmonėms. Atrodo, kad milijardinės sumos, investuotos į žmonių navikinių
susirgimų gydymą, daugiausiai naudos atnešė pelėms – apie jų vėžius, kurie
dažnai visiškai neturi nieko bendro su žmonių navikais, mes sužinojome labai
daug.

Hm… dar apie jautrumą. Šie žmonėms saugūs ir naudingi vaistai sukėlė
įvairių nemalonumų (įgimtas ydas) laboratoriniams gyvūnams:

 Lovastatin

Chondroitin sulfatas

Acetazolamide

Dichlorphenamide

Ethoxzolamide

Methazolamide

Furosemide

Clonidine

Diazoxide

Hydralazine

Reserpine

Guanabenz

Diltiazem

Nifedipine

Kodein, LI> Hydrocodone

Hydromorphone

Meperidine (Demerol)

Morfijus,

Oxymorphone

Phenazocine

Propoxyphene

Colchicine

Allopurinol

Aspirin

Acetaminophen

Enflurane

Eteris

Halothane

Isoflurane

Azoto suboksidas

Sevoflurane

Procaine

Corticosteroids

Ampicillin

Cephalothin

Chloramphenicol

Erythromycin

Daug antibiotikų, antigrybelinių vaistų ir antivirusinių vaistų

Antiparasitics

Anthelmintics

Antimalarials

Anti-hyperglycemics

Insulinas

Thyroxine

Triiodothyroacetic rūgštis

Methylthiouracil

Propylthiouracil

Aminophylline

 

 

Ak, dar apie eksperimentus… tai – multimiljardų dolerių vertas
verslas, ištisa pramonės šaka… Čionai veikia sudėtingas korporacijų,
vyriausybių, universitetų, maisto, tabako, alkoholio bei kosmetikos gamintojų
(oi, vos nepamiršau ir perpardavinėtojų, kurie tiekia gyvūnėlius) tinklas.

Vydūnas savo laiku rašė, kad „gyvuliai kankinami aukščiausiose Europos
mokyklose. Vadinamas šis kankinimas vivisekcija, tai esti gyvių pjaustymas.
Įsivaizduokime, kas čia daroma. Gyvulys, dažniausiai šuo, prirakintas ant
kokios lentos, yra pjaustomas tiek žmonių, kiek tik prieiti gali. Vieni turi
darbo prie jo akių, kiti – prie nugaros dirgsnių ir t. t. Gyvulys pjaustomas,
lyg jis tebūtų medis arba šiaip koks daiktas. Kuomet vienam kartui užtenka tų studijų,
gyvulėlis nuvežamas šiek tiek sulopytas į tam tyčia įtaisytą kambarį ir
paliekamas, kol nepasirodo reikalinga jį toliau pjaustyti. Ir tai daroma taip
ilgai, kartais kelias dienas, net savaites, kol nenumiršta nelaimingasis
kankinys. Tuomet kitas prirakinamas prie lentos.“

 

Daugelis Lietuvoje populiarios kosmetikos ir namų ruošos produkcijos
yra bandoma su gyvūnais. tai reiškia, kad tūkstančiai gyvūnų įkalinami
laboratorijų narveliuose ir yra verčiami kentėti nepaprastai didelį skausmą
visą savo gyvenimą. Procter&Gamble eksperimentatoriai į triušių akis beria
skalbimo miltelius, trina spiritiniais kvepalais nuluptą odą ir t.t. Medikai
daro netikėčiausias injekcijas, kurių pasekoje vyksta neįtikėtinos kūno
deformacijos, gyvūnai dūsta, trokšta ir t.t. Tabako pramonės kankintojai
įkalina gyvūnėlius dėželėse į kurias pripučia cigarečių dūmų ir didelėje jų
koncentracijoje gali išlaikyti keletą valandų.

Gyvūnai taip pat naudojami kariuomenėje tiriant ginklų veiksmingumą,
vakcinas, mūšio lauko chirurgines priemones, aprangą (neperšaunamas liemenes).
Hm… jei apie laboratorijos gyvūnų laikymo sąlygas – buvo nemažai atvejų, kai
darbuotojai pričiupti kankinantys bei netinkamai lakantys gyvūnus. Tarkim kai
kurie smagiai tyčiojosi iš šunų, kiti mažuose narveliuose be natūralaus
apšvietimo ir šiaip be jokios ypatingos judėjimo laisvės laikė beždžiones.

 

1987 m. T.A. Gemarelli – Vokietijos universiteto profesorius stebėjo,
kokias reakcijas babuinams sukelia galvos traumos. Netaikant bendrosios
anestezijos gyvūnai buvo pririšti prie stalų ir hidrauliniais plaktukais
trenkta jiems per galvas. Tyrimo tikslas buvo nustatyti, kokias psichologines,
psichines ir anatomines pasekmes sukeltų analogiškos galvos traumos žmonėms.
Kai kurios beždžionės po intervencijos neteko sąmonės, buvo paralyžiuotos,
kitos mirė iškart. Išgyvenusiosios buvo tiriamos dar du  mėnesius, vėliau
eutanazuotos.  

 

35 metų vyro kepenys buvo pažeistos hepatito B, todėl jam buvo būtina
kepenų transplantacija, kitaip jis būtų miręs. Šis žmogus buvo ir ŽIV
nešiotojas, todėl po transpantacijos operacijos geriami vaistai būtų slopinę ir
jo imuninę sistemą. Netrukus po to, kai žmogus atsidūrė komoje, gydytojai
atliko transplantaciją ir vietoj pažeistų kepenų persodino 15 metų babuino
kepenis, nors nebuvo įsitikinę, kad hepatitas taip pat nepažeis ir jų. Anksčiau
pacientas buvo davęs sutikimą operacijai. Praėjus neilgam laikui po operacijos
vyro sveikata žymiai pagerėjo, po penkių dienų jis jau galėjo valgyti ir
vaikščioti. Gyvūno kepenys išaugo iki žmogaus kepenų dydžio. Tačiau tokia sėkmė
buvo trumpalaikė. Pacientą ištiko inkstų nepakankamumas ir jis užsikrėtė
sunkiai gydomomis infekcijomis. Išsivystė gelta ir praėjus pusantro mėnesio po
operacijos pacientas mirė. Kepenys nebuvo mirties priežastis. Gydytojai
operaciją laiko sėkminga, tuo tarpu gyvūnų gerovės šalininkai sukėlė protestų
akcijas prieš beždžionių kaip organų donorų naudojimą.  

 

2000 metais Čikagos Meno instituto profesorius Eduardo Kac‘o, paprašė
Prancūzijos mokslininkų pagalbos, kad į triušio zigotą būtų įterptas žalio
fluorescentinio baltymo genas, paimtas iš medūzos. Zigota buvo implantuota į
triušio gimdą, kur vystėsi iki gimimo. Gimusio triušiuko kailiukas
fluorescentinėje šviesoje švytėjo žaliai.  E. Kac‘as šiuo bandymu siekė pademonstruoti
šiuolaikinių biotechnologijų galią ir tai, kaip jos gali ,,įsikišti“ į gyvybę
ir gyvenimą. Jis triušį demonstravo įvairiose parodose. Kai kurie gyvūnų teisių
sergėtojai pasipriešino tokiam triušio naudojimui. Kilo diskusija, ar tai gali
būti vadinama ,,menu“. E. Kac‘o argumentas - tokios Biblijos eilutės ,,Tegu
žmogus būna žuvų jūroje, paukščių danguje, ir visa, kas juda žemėje valdovu“. 

Vienos vakcinos ikiklinikiniams tyrimams buvo ,,sunaudota“ apie
milijoną Indijos Rhesus beždžionių. Klinikiniai tyrimai rezultatų nepateisino.
 

 

Vienas pirmųjų eksperimentus su gyviais
atliko Aristotelis. O vat Galenas žinomas kaip vivisekcijos tėvas.

1822 metais  Didžiojoje
Britanijoje buvo priimti aktai, draudžiantys žiaurų elgesį su gyvūnais.
Tikrasis perversmas įvyko per pastarąjį šimtmetį, o didžiausio pagreičio įgauta
maždaug prieš dvidešimt metų.  Pavyzdžiui,
Didžiojoje Britanijoje šiuo metu veikia ne mažiau kaip 1000 visuomeninių
organizacijų, karštai ginančių gyvūnų teises. Kosmetikos priemonių bandymai su
gyvūnais yra uždraustas Nyderlanduose, Belgijoje, ir Jungtinėje Karalystėje, o
2002, po 3 diskusijos metų, Europos Sąjungos chebra susitarė dėl to, kad nuo
2009 metų visoj ES teritorijoj būtų draudžiama prekiauti su priemonėmis,
išbandytomis su gyvūnais. Tam ypač aktyviai priešinosi Prancūzija su L`Oreal
priešakyje.

 

Kokie gyvūnai naudojami eksperimentams?

Bestuburių, žinoma, eksperimentuose naudojama žymiai daugiau, negu
stuburinių, tačiau dažniausiai jų neprižiūri jokie įstatymai. Populiariausios
yra musiukės drozofilos (ak, tie genetiniai eksperimentai), nematodai (na,
kirminai). Deja, jie negali būti labai aktyviai pritaikomi medicinoje, kadangi
musių imuninė sistema labai skiriasi nuo žmonių, kirminų organai pernelyg
paprastai ir šiaip jiems šio bei to trūksta, be to, jų ligos ne tokios, kaip
sudėtingesnės sandaros padarų.

Graužikai

JAV per metus pelių ir žiurkių greičiausiai kad panaudojama pie 20
milijonų kasmet. Taip pat gana mėgiamos jūrų kiaulytės, žiurkėnai ir
smiltpelės.

Pelės – labai geri eksperimentiniai gyvūnėliai – jos nedidelės,
nebrangios, šauniai dauginasi, jas nesunku prižiūrėti, jos itin tinka paveldimų
ligų modeliavimams ir panašiai. Jos labai mėgiamos vėžio tyrimuose.

Žuvys bei amfibijos

Jungtinėje Karalystėje 2004 metais eksperimentams panaudota 200 000
žuvų ir 20 000 amfibijų.

Triušiai

2004 metais Jungtinėje Karalystėje nueksperimentuota daugiau kaip 20
000 triušių.

Akių testams naudojami balti triušiai, kadangi jie mažiau ašaroja,
be to, svarbi ir jų pigmentacija (ak, tai yra, jos nebuvimas) – taip lengviau
matyti padarinius(testų metu triušiams išopėja akys, atsiranda aklumas, be to,
pats testas neatspindi to, kas iš tiesų atsitinka su žmogaus akimi).

Katės

Katės mėgstamiausios neurologiniuose tyrimuose.

2000 metais JAV
eksperimentams panaudota daugiau kaip 25 500 kačių. Pusė šių bandymų joms
tikrai sukėlė skausmą ir/ar stresą.

Šunys

Šunys labai mėgiami medicininiuose tyrimuose, bandymuose ir panašiai,
ypač jei tai mieli, švelnūs ir draugiški skalikai (tokie kaip bigliai).

Dažniausiai jais tiriamos širdies ir kraujagyslių sistemos, endokrininės ir
kaulų sistemos ligos, taip pat atliekami įvairūs eksperimentai. 2005 metais JAV
eksperimentuose panaudota 66 000 šunų.

Dalis jų buvo veisti specialiai šiems
tikslams, kiti pirkti iš aukcionų, pagal skelbimus laikraščiuose ar net vogti
(na, patys eksperimentuotojai su tuo teoriškai nesusiję, kadangi ciucikus jie
perperka).

Primatai

JAV ir Europoje kasmet tyrimams panaudojama apie 65 000 primatų. Jie
mėgiamiausi toksikologiniuose testuose, elgsenos tyrinėjimuose, genetikos, genų
transplantacijos tyrimuose, AIDS bei hepatito tyrinėjimuose.

Primatai sugaunami
natūralioje (labiau Europoje) aplinkoje arba specialiai veisiami laboratorijose
9JAV, Kinija). Į JAV kasmet importuojama apie 12 000 – 15 000 beždžionių. 70
000 primatų (išskyrus žmogbeždžiones) kasmet panaudojama eksperimentams JAV bei
ES. Populiariausios jų yra makakos, marmozetės, voverinės beždžionės.

JAV populiaru
ir šimpanzės ar babuinai. 1994 – 2000 metais iš Afrikos į Jungtinę Karalystę
labai aktyviai importuoti laukiniai babuinai ir naudoti bandymuose, kurių metu
jiems į kaklus, pilvus ar krūtinės ląstas įaugindavo kiaulių širdis ar inkstus.
Daugelis beždžionių mirė ne tik dėl operacijų pasekmių (nusivėmę, nusividuriavę
ir panašiai) – dalis jų nusibaigė pakeliui į JK.

Trys populiariausi būdai, siūlantys mažinti beprasmių gyvūnų kančių
skaičių, yra gyvūnų atsisakymas eksperimentuose (juos gali pakeisti
kompiuteriniai testai ar audinių kultūros), jų skaičiaus mažinimas, arba kuo
didesnės pastangos suteikti gyviams kuo mažiau skausmo, streso ir kitų
nepatogumų.

Na, o paprasti vartotojai daugiausia gali prisidėti, atsisakydami tokių
produktų ar kosmetikos priemonių, kurie/kurios buvo panaudoti kankinant
gyvūnus.

Rodyk draugams

Kone tobulai įgudę susiūti kraujagysles, Gatris ir Karelis ėmė tiesiog
mėgautis jų jungimu ir kibo persodinėti vienų šunų šlaunų dalių ar ištisų
priekinių kojų kitiems šunims, prisiūdavo prie slėpsnų papildomus inkstus ir palaikydavo
juos gyvybingus kūno išorėje. Karelis už indėlį į medicinos mokslą net pelnė
Nobelio premiją; Gatris, kur kas drovesnis ir kuklesnis, per baisų
neapsižiūrėjimą liko neįvertintas.

Gegužės dvidešimt pirmąją Gatriui pavyko įskiepyti vieno šuns galvą į
kito šuns kaklą - šitaip jis sukūrė pirmą pasaulyje žmogaus rankų darbo
dvigalvį šunį. Arterijas jis susiuvo taip, kad kraujas iš viso šuns kūno tekėtų
per svetimąją pritvirtintą galvą ir grįžtų į sveikojo šuns kaklą, iš ten
patektų į smegenis ir vėl atgal kraujotakos ratu. Gatrio knygoje Kraujagyslių
chirurgija ir jos taikymas įdėta ir to istorinio gyvio nuotrauka. Jeigu ne
paaiškinamas užrašas, galėtum pamanyti, kad tai - kažkoks ypač retos rūšies
sterblinis šuo ar veikiau kalė, kuriai iš kailyje slypinčios sterblės kyšo
didoka šunyčio galva. Papildomą galvą chirurgai prisiuvo prie kaklo pagrindo
apverstą, taigi dvi galvos kone glaudėsi smakrais, kurdamos intymumo įspūdį,
nesvarbu, kad jų bendrabūvis, švelniai tariant, turėjo būti labai jau įtemptas.
įtariu, kad maždaug tokį pat įspūdį turėjo kelti ir to meto pačių Gatrio ir
Karelio portretai.

Vis dėlto, kaip ir mesjė Ganji atveju, tarp galvos nukirtimo ir tos
akimirkos, kai buvo atkurta kraujotaka, praėjo pernelyg daug laiko (dvidešimt
minučių), tad papildoma šuns galva ir jos smegenys kažin kiek funkcionuoti
nebegalėjo. Gatris mini net keletą pačių papras­čiausių judesių ir primityvių
refleksų, panašių į tuos, kuriuos paste­bėjo ir Laboras ar Ejemas: vyzdžių
susitraukimą, šnervių trūkčiojimą, specifinius liežuvio judesius. Vieną
vienintelį kartą laboratoriniuose Gatrio užrašuose vis dėlto lyg ir užsiminta,
kad apverstoji šuns galva galėjo šiek tiek suvokti, kas įvyko: „5.31. Ašarų
išsiskyrimas…” Abu šunis teko užmigdyti, nes prasidėjo komplikacijos - praėjus
maždaug septynioms valandoms po operacijos.

Pirmosios šunų galvos, galėjusios džiaugtis (jei tik čia pritinka šis
žodis) visavertėmis smegenų funkcijomis, buvo tos, kurias persodino dvidešimto
amžiaus šeštojo dešimtmečio sovietų transplantacijos meistras Vladimiras
Demikovas. Jis iki minimumo sutrumpino laiką, kurį atkirsta donoro galva turėjo
išbūti be deguonies, naudodamasis „kraujagyslių siuvamąja mašina”. Jis
suaugusiems šunims transplan­tavo dvidešimt šuniukų galvų - tiksliau sakant,
persodindavo ištisą kūno dalį: galvą, pečius, plaučius ir priekines kojas
drauge su stemple, nelabai tvarkingai išeinančia tiesiog šuns išorėn -
siekdamas išsi­aiškinti, kaip šitokie jo sukurti dariniai elgsis ir kiek laiko
išgyvens (paprastai
išgyvendavo nuo dviejų iki šešių dienų, bet vienas nudvėsė tik po dvidešimt
devynių).

Knygą Eksperimentinis gyvybiškai svarbių organų transplantavimas
Demikovas iliustravo eksperimento Nr. 2, atlikto 1954-ųjų vasario 24-ąją,
nuotraukomis, pridėjo ir laboratorinius užrašus. Tąsyk jis per­sodino mėnesio
amžiaus šuniuko galvą ir priekines kojas suaugusiam šuniui, iš pažiūros -
Sibiro laikai. Užrašai atskleidžia gyvybingą, kad ir ne itin džiaugsmingą mažo
šunyčio galvos egzistenciją:

09.00. Donoro galva godžiai atsigėrė vandens ir pieno; ji trūkčiojo,
tarsi stengdamasi atsiskirti nuo recipiento kūno.

22.30. Recipientą guldant į guolj, transplantuota galva iki kraujo
įkando vienam darbuotojų į pirštą.

Vasario 26, 18.00. Donoro galva įkando recipientui į ausį taip, kad šis
sucypė ir papurtė galvą.

Demikovo transplantacijos subjektus paprastai pribaigdavo imu­ninės
reakcijos. Imunitetą slopinančių vaistų tais laikais dar nebuvo, tad
suaugusiojo šuns imuninė sistema, savaime suprantama, kakle smygsančias kito
šuns kūno dalis laikė svetimkūniais ir atitinkamai reagavo. Šitaip Demikovas
galiausiai atsitrenkė į akliną sieną. Išban­dęs visų įmanomų šuns kūno dalių ir
jų kombinacijų persodinimą kitam šuniui, jis uždarė savo laboratoriją ir
prasmego į užmarštį.

 Kai Demikovui nusibodo iš vienur
perkėlinėti kitur galvas ir įvairius organus, jis ėmėsi pjaustyti šunis perpus.
Jo knygoje smulkiai aprašyta operacija, kai jis du šunis perrėžė pusiau ties
diafragma, puses sukeitė ir susiuvo arterijas. Jis aiškino, kad šitoks
transplantavimo būdas užimtų mažiau laiko nei dviejų ar trijų atskirų organų
persodinimas. Tačiau kartą nutraukus stuburo nervus, jų vėl sujungti jau
niekaip nebeįmanoma, tad apatinė kūno dalis liktų visiems laikams paralyžiuota.
Dėl to šitoks transplantavimo metodas didesnio entuziazmo nesukėlė.

Jei Demikovas būtų šiek tiek daugiau išmanęs apie imunologiją, jo
karjera, ko gero, būtų susiklosčiusi visai kitaip. Tikriausiai jis būtų su­pratęs,
kad smegenims gamta yra suteikusi vadinamąją „imunologinę privilegiją”,
tad jų gyvybę galima palaikyti ištisas savaites, aprūpinant kito kūno krauju,
ir jokia atmetimo reakcija negrės. Kadangi jas saugo hematoencefalinis
barjeras, jos neatmetamos taip, kaip kiti organai ir audiniai. Kai Gatrio ar
Demikovo operuotų šunų galvų gleivėtieji audiniai po operacijos praėjus dienai
ar dviem imdavo tinti ir krau­juoti, smegenys skrodimo metu atrodydavo visai
normaliai.

Štai čia ir prasideda keistenybės.

Dvidešimto amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje neurochi-rurgas
Robertas Vaitas pradėjo „izoliuotų smegenų preparavimo” eksperimentus: iš
vieno gyvūno kaukolės išimtas gyvas smegenis prijungdavo prie kito gyvūno
kraujotakos sistemos ir išsaugodavo jas gyvas. Kitaip nei Demikovo ir Gatrio
eksperimentuose, kai būdavo transplantuojama visa galva, Vaito transplantuojamos
smegenys, be jokio veido ir be jutimo organų, galėjo gyventi nebent tik minti­mis
ir prisiminimais. Turint omenyje, kad dauguma šitokių šuns ar beždžionės
smegenų atsidurdavo kito gyvūno kakle ar pilve, jų negebėjimą nieko justi, ko
gero, reikėtų laikyti tikra palaima. Nors kažkieno Hito pilvo ertmė galbūt ir
gali kelti šiokį tokį susidomėjimą, pavyzdžiui, jeigu esi smalsus chirurgas,
vis dėlto vargu ar yra tokia vieta, kur norėtųsi apsistoti visam likusiam
gyvenimui.

Vaitas išsiaiškino, kad procedūros metu smegenis atšaldžius ir šitaip
sulėtinus smegenų ląstelių irimo procesus - panaši technika šiandien naudojama
organų išėmimo ir transplantavimo operacijo­se - visai įmanoma išsaugoti
daugumą įprastinių organo funkcijų. O tai reiškia, kad operuojamų beždžionių
individualybė - dvasia, siela - išlieka ir tęsia savo egzistenciją iki pat
dienų galo, tiktai be kūno, be jokių kūniškų pojūčių, kito gyvūno organizmo
viduje. Kažin kaip tai turėtų atrodyti? Koks galėtų būti šitokios egzistencijos
tikslas, kaip galima būtų šitokius eksperimentus pateisinti? Galbūt Vaitas kūrė
planus vieną gražią dieną šitaip izoliuoti ir žmogaus smegenis? Ir koks turėtų
būti žmogus, kuris šitokį dalyką sugalvoja ir įgyvendina?!

O kas tuo metu, kai Vaitas su kolegomis šoko, darėsi beždžionės
smegenyse? Klausiu jo: kaip jis įsivaizduoja, koks turėtų apimti jausmas staiga
suvokus, kad iš tavęs nebeliko nieko - vien tiktai mintys? Savaime suprantama,
aš - ne pirmoji žurnalistė, užduo­danti šį klausimą. Legendinė Oriana Falači* to
paties klausė Vaito neurofiziologo Leo Masopusto, 1967-ųjų lapkritį imdama
interviu Look žurnalui. „Manau, kad kai nesi blaškomas pojūčių, gali mąstyti
sparčiau, - gyvai atsakęs daktaras Masopustas. - Koks tasai mąstymas galėtų
būti - šito nežinau. Labiausiai tikėtina, kad tik susikaupę pri­siminimai,
tarsi saugoma informacija, sukaupta dar gyvenant kūne. Toliau plėtotis protas
nebegali, nes jau nebėra maitinamas potyrių. Vis dėlto tai - irgi nauja
patirtis.”

1971-aisiais Vaitui pavyko tai, ką tiesiog sunku aprėpti protu. Jis
nurėžė galvą vienai beždžionei ir prisiuvo prie kitos, nukirstagalvės
beždžionės kaklo. Operacija truko aštuonias valandas, jai prireikė gausybės
asistentų, kiekvienam jų buvo smulkiai nurodytas kiek­vienas krustelėjimas:
netgi kur stovėti ir ką sakyti. Vaitas iš anksto, dar prieš kelias savaites
operacinėje pažymėjo visų pozicijas, kreida 
pribraižęs ant grindų apskritimų ir rodyklių, kaip koks futbolo tre­neris.
Pirmasis etapas buvo atlikti beždžionėms tracheotomiją ir pri­jungti abiem
dirbtinio kvėpavimo sistemas, mat abiem neišvengiamai reikėjo perpjauti
trachėją. Paskui Vaitas įpjovė abiem beždžionėms kaklą, bet tik iki stuburo ir
pagrindinių kraujagyslių - dviejų miego arterijų, kuriomis kraujas teka į
smegenis, ir dviejų jungo venų, ku­riomis grįžta į širdį. Paskui jis nudrožė
kaulą, kyšantį donoro kaklo viršuje, ir uždengė metaline plokštele; taip pat
pasielgė ir su apatine galvos dalimi. (Kai sujungė kraujagysles, abi plokšteles
irgi suveržė į vieną.) Galiausiai, pasitelkęs ilgus lanksčius vamzdelius,
jis~donoro kūno kraujotakos sistemą nukreipė maitinti naujosios galvos, tekėti
susiūtomis kraujagyslėmis. Galų gale nupjovė senąją galvą nuo krauju
aprūpinančių kūno kraujagyslių.

Savaime aišku, aš visa tai išdėsčiau gerokai paprasčiau. Beveik gali
pasirodyti, kad šitokį darbą įmanoma nuveikti pasitelkus pa­prasčiausią
mėsininko peilį ir siuvimo priemonių dėžutę. Jei norite sužinoti apie šią
operaciją smulkiau, siūlyčiau pavartyti žurnalo Surgery 1971-ųjų liepos mėnesio
numerį - ten rasite Vaito straipsnį su detaliu operacijos aprašu, iliustruotą
rašalu pieštomis iliustraci­jomis. Man labiausiai patinka ta, kur matome
beždžionės kūną su blausia, vaiduokliška galva virš pečių - ji rodo vietą, kur
dar neseniai iš tiesų būta galvos, o smagi rodyklė per visą piešinį rodo į
tuščią erdvę virš antrosios beždžionės kūno - kaip tik ten dabar atsidūrusi
pirmosios galva. Šie piešinėliai tarytum kuria tvarkingos, dalykiškos
operacijos įspūdį, nors iš tikrųjų ji, reikia manyti, buvo chaotiška ir ypač
kruvina. Panašiai ir informacija apie avarinius išėjimus teikia dūžtančių
lėktuvų interjerams kone užtikrintumo įspūdį. Vaitas operaciją filmavo, tačiau,
nepaisant begalinių mano maldavimų ir meilikavimų, taip ir nesutiko parodyti
filmuotos medžiagos. Pasakė, kad per daug kraujo.

Dėl kraujo tai aš tikrai nebūčiau apalpusi. O neabejotinai paveiktų
mane beždžionės veido išraiška, kai, išsivadėjus anestezijai, ji suprato, kas
atsitiko. Vaitas šį akimirksnį aprašė straipsnyje „Beždžionių galvų
transplantacija sukeičiant vietomis”: „Kiekvienas cefalonas [galva]
akivaizdžiai reagavo į aplinką… Akys sekė judančius asmenis ir daiktus,
įneštus į regėjimo lauką, cefalonai visą laiką demonstravo kovingą nusiteikimą,
pavyzdžiui, oraliai stimuliuojami, imdavo kan­džiotis”. Kai Vaitas įdėdavo
joms į burnas maisto, jos imdavo kram­tyti ir net stengdavosi ryti, - gana
bjaurus pokštas, mat operuojant stemplė nebuvo prijungta prie kūno, tad virto
aklikeliu. Beždžionė su svetima galva pragyvendavo nuo šešių valandų iki trijų
dienų; dauguma mirė nuo audinių atmetimo arba kraujavimo. (Siekiant išvengti
anastomozuotų arterijų užsikimšimo, beždžionėms buvo leidžiami
antikoaguliantai, o dėl šito irgi buvo bėdų.)

 

 

Rodyk draugams

 

Šiais smagiais industrializacijos ir žmonijos pakilimo
laikais gyvūnai tapo visiškomis mūsų aukomis.  Daugelis žmonių pernelyg negalvodami gali
pateisinti gyvūnų išnaudojimus maisto, aprangos, medicinos tikslams. Deja,
pastaruoju metu populiarėja jų panaudojimas ir besiplečiančiame mene. Kadangi
šiais laikais paprastam menininkui sunku prasimušti į kultūrines padanges, jam
belieka arba nusigerti, arba nusižudyti, arba sumąstyti kažką itin
šokiruojančio – tarkim, viešai nukankinti gyvūną.

Aišku, daug gyvūnų savo malonumui kankina nemažai smagių
žmonių, dažniausiai naudodamiesi vidutinišku slaptumu. Tarkim, galima
linksmintis nudiriant gyvai katei kailiuką. Arba dar geriau - įsidarbinti
kokioje fermoje – už tai netgi pinigus mokės.

Stebint šiuolaikinio meno aukas, iš dalies kyla didelis
pasibaisėjimas tuo, ką visiškai suvokdami bei apgalvodami savo veiksmus, darė
šie žmonės… iš kitos pusės – žiaurumo mene nepateisina daug žmonių, tačiau
apie žiaurumą prie savo stalo jie nesusimąsto.

Patys įvykiai gana seni, bet įdomūs. Ištraukiau garsiausiai
nuskambėjusius atvejus.

 

Adel Abdessemed, „Don’t Trust Me„

 

Na, ką gi gero nuveikė šis žmogus? Kažkada jis parodė, kaip
katė suvalgo pelę – daugelį tai gal ir šokiravo, tačiau realiai daug kačių
gaudo ir valgo peles, tad prie šio epizodo neapsistosiu.

Įdomesnė jo paroda „Nepasitikėk manimi“. Šis žmogus parodė
pasauliui trumpus ir tikrai provokacinius 6 klipukus, kuriuose nužudomi avis, kiaulė,
arklys, ožys, elnias ir jautis. Nužudymas gana vienodas – juos uždaužo plaktuku.
Veiksmas vyksta taip greitai, kad sudėtinga suprasti, kas įvyko.

Ar tai menas? Ne. Ar šis žmogus iš tiesų norėjo kažką
pasakyti gyvūnų kančiomis? Ne. Jis tik norėjo šokiruoti. Dalinai jam pavyko –
Adel vardas linksniuojamas daug kur. Jo parodos draudžiamos, tačiau jis tapo
garsus.

Tačiau iš kitos pusės Adel atvejis mus gali daug ko
pamokinti. Pamatę ar sužinoję apie kraupulingus filmukus žmonės labai
piktinasi, tačiau jiems visiškai neįdomu, kaip žudomos kiaulės ar vištos.
Įvairius gyvūnų mylėtojų nufilmuotus filmukus, kuriuose užfiksuoti vaizdai kad
ir iš fermų, taip pat galima vadinti menu. Kraupėkite.

 Guillermo Vargas, „Eres lo que lees“

 

2007 metais Kosta Rikos menininkas Guiilermo įsigijo benamį
šunį, pavadintą Natividad – na, jį jam atitempė vaikučiai. Ciuciką jis pririšo
galerijoje ir nedavė jam nei maisto, nei vandens. Ant vienos sienos iš šunų
maisto gabalėlių pritvirtino užrašą. Pagal idėją žmonės turėjo stebėti, kaip šuo žus be
maisto ir vandens, matydamas ir užuosdamas maistą, bet negalėdamas jo pasiekti.

Šuo galerijoje praleido visą dieną, po to jį ar pašėrė ir
išgabeno, ar jis pats pabėgo – apie tai skalndo daugybė įvairių legendų…

Na, ciucikas nebuvo nukankintas, tačiau iš jo padarė
pasilinksminimo objektą.

Žinoma, žmonės baisėjosi ir šituo menu. Tačiau tie patys
žmonės šimtus kartų praeina pro liesus, badaujančius gatvės šunis ir šie jiems
nesukelia jokių minčių (Kosta Rikoje badauja ir gatvėje gaišta dešimtys
tūkstančių šunų). Na, nebent, kad gal reikėtų juos utilizuoti, ba platina ligas
ir šiaip negražiai atrodo.

Rodyk draugams