Gyvūnų teisės

Frodo - labai švelnaus būdo kurtas, tačiau jo
gyvenimas buvo itin sunkus. Jis buvo išgelbėtas iš drauge su dar dviem šunimis,
kurių vienas dėl itin blogos būklės buvo užmigdytas, o kitas greit nusibaigė
dėl plaučių embolijos. Nepaisant to, kad žmonės su šiuo greihaundu elgėsi labai
blogai, jis buvo labai meilus ir draugiškas šuo. Frodo niekada negyveno name,
tad naujieji šeimininkai turėjo jį išmokyti daugybę dalykų. Be to, beveik visą
gyvenimą  šis šuo nesimėgavo laisve,
niekada neidavo pasivaikščioti – dieną naktį jis praleisdavo purvinoje
pašiūrėje. Jo kailis buvo itin blogos būklės, dėl naviko sėklidėje jį teko
kastruoti. Be to, teko pašalinti dalį Frodo dantų. Dėl persirgtos infekcijos
viename iš jo inkstų išsivystė navikas. 
Nauju gyvenimu jis pasimėgavo tik tris mėnesius – Frodo mirė nuo vėžio.

Karamelė turėjo smarkiai deformuotą stuburą. Kažkas
išmetė ją iš automobilio pakelėje ir paliko likimo valiai. Kuomet vienas
automobilis sustojo ir atidarė duris, ji iškart šmurkštelėjo vidun. Nugabenus
ją pas veterinarą, jis neaptiko jokių lūžių – šuo greičiausiai buvo laikomas
itin ankštame narve, o stuburas išlinko kūnui augant tokioje mažoje erdvėje.
Kadangi Karamelė buvo jauna, palaipsniui jos stuburą pavyko ištiesinti.
Karamelė, kuriai labai nepasisekė Ispanijoje, dabar gyvena Prancūzijoje.

Guapo buvo mažas baltos spalvos podenco. Jis rastas
Andalūzijoje, partrenktas automobilio. Daugybę valandų jis gulėjo merdėdamas,
kol viena moteris jo pagailėjo. Guapo buvo labai išsekęs, tačiau sugebėjo
išgyventi tol, kol buvo pristatytas į visą parą veikiančią veterinarijos
kliniką. Jis visas buvo sunkiai sužalotas, o labiausiai – dubuo. Nors žmonės
aukojo pinigus šunelio gydymui, o veterinarai darė viską ką galėjo, Guapo nebuvo
galima išgelbėti – jo sužalojimai buvo pernelyg sunkūs,  jis negalėjo kvėpuoti. Šunelis buvo
užmigdytas.

 

2003 metais Floridoje kurtų lenktynėse visus sukrėtė
incidentas, kuomet vienas 3 metų amžiaus kurtas, vardu Dixie, posūkyje
atsitrenkė į kitus šunis ir nugriuvo. Apsvaigęs šuo nusvirduliavo į aparatą,
kuris varo netikrą zuikį. Šuo iškentė elektrošoką ir dar liko gyvas, tačiau
lenktynės nebuvo sustabdytos. Atskriejęs „zuikis“ gerai vožtelėjo kurtui ir
sužalojo jo nugarą bei dešinę koją. Galų gale kurtas  žuvo – nuo kraujo praradimo ir elektros
srovės. 

Kurtai – gyvūnai, žinomi nuo senovės egiptiečių laikų,
vieninteliai šunys, paminėti Biblijoje bei galėję miegoti vienoje patalpoje su
musulmonais, dievinti faraonų, karalių ir sultonų, šiuo metu išgyvena ne tokius
gerus laikus. Nuo aristokratiško medžiotojų kompaniono kurtas smuko iki
pažeminto lažybų objekto. Kai 1912 metais Owen Patrick Smith sukūrė trasą ir
jauką kurtams, kad šiems nebereikėtų draskyti zuikelių, bet turėtų kur išlieti
savo bėgimo ir persekiojimo instinktą, turbūt nesitikėjo, jog šunų lenktynės
taps tokios populiarios, jog jų pasaulyje pradės suktis milžiniški pinigai
(1992 metais JAV 50 lenktynių takų bendra statymo už šunis suma buvo 3,5 mlrd.
dolerių, tais pačiais metais užmušta 42 000 – 58 000 kurtų, 2005 metais liko 40
takų, suma krito iki 2 mlrd. dolerių, o kurtų nužudyta „tik“ 12 000). Deja,
pinigų pasaulyje nėra vietos meilei, užuojautai ar supratimui. Dėkui dievui,
kad Lietuva kurtų lenktynių atžvilgiu yra visiškai atsilikusi (tačiau mūsuose
daugelio šunų padėtis ir šiaip labai bloga, o kenčiančių kurtų taip pat
atsiranda – pvz., afganų kurtai, kuriuos neatsakingi žmonės įsigyja
prisižiūrėję stulbinančių paveikslų, o vėliau augintiniais nebesugeba rūpintis
arba jų atsikrato).

Žinoma, pasaulyje vis dar egzistuoja daugybė šunininkų, kurie
savo šunims leidžia pabėgioti tam, kad palaikytų gerą formą ir smagiai
praleistų laiką, o ne tam, kad uždirbinėtų pinigus, nemažai valstybių kurtų
lenktynėse uždraustos lažybos (dėl to šio sporto populiarumas smuko) ir lenktynių
šunimis gerai rūpinamasi, tačiau daug kur žmonių širdis valdo verslas, o ne
meilė šunims. Ne tik koviniai šunys kenčia nuo mūsų žiaurumo ir nesupratingumo
– lygiai taip pat nuskriausti yra ir kurtai. Skirtumas tik tas, kad šunų
pjautynės – pogrindinis verslas, o kurtų lenktynės organizuojamos oficialiai. Kasmet
visame pasaulyje milijonai kurtų eksploatuojami vien naudai ir dėl to gyvenimą
baigai brutalia mirtimi. Šiuo metu neapsikentę šunų mylėtojai ne tik atskirose
valstybėse, kuriose populiarios lenktybės, įkūrė kurtų globos organizacijas –
pradėta globali kova prieš šių šunų išnaudojimą. Kurtų lenktynės pripažintos
žiauriomis ir uždraustos kai kuriose JAV valstijose bei Pietų Afrikoje.

Kokios didžiausios kurtų lenktynių problemos?

• Blogos
  šunų laikymo sąlygos (per maži aptvarai, prasta mityba, netinkama
  veterinarų priežiūra, beveik jokio kontakto su žmonėmis)
• Brokuotų,
  netinkamų lenktynėms šuniukų ir jaunų šunų žudymas (lenktyniauti kurtas
  pradeda nuo 18 mėnesių amžiaus)
• Karjerą
  baigusių (2 – 4 metų amžiaus) šunų žudymas arba išmetimas, paprastai
  nupjaunant ausis, kad gyvūno nebūtų galima identifikuoti
• Mokomiesiems
  pratimams, nors ir draudžiama, iš tiesų dažnai naudojami gyvi gyvūnai,
  pvz. triušiai, kurie dažnai sužalojami (dažnai šie maži gyvūnėliai
  neteisėtai importuojami ir dalinasi lenktyninių kurtų augintojų bei
  mokslinių eksperimentų mylėtojų dėmesį)
• Milžiniškas
  kurtų veisimo „konvejeris“ – prigaminama žymiai daugiau greihaundų, negu
  jų reikia iš tiesų
• Dažni
  šunų susižalojimai ar žūtys bėgimo takuose, ypač blogiau prižiūrimuose

Daugiausia kurtukų pasauliui 2003 metų oficialiais
duomenimis pateikia JAV (32 000 kasmet) ir Airija (23 000). Tūkstančiai šunų,
gerai nepasirodžiusių lenktynėse arba baigusių karjerą, būna užmušami. Vien JAV
per visą kurtų lenktynių istoriją nudaigota milijonai šunų. Kaip žudomi kurtai?

• šaudomi
• mušami
• skandinami
• jiems
  perpjaunamos gerklės
• kariami
• žudomi
  elektra
• užkasami
  gyvi
• eutanazuojami
• nuodijami
  smalkėmis
• sumetami
  į šulinius
• deginami

Dažnai nudaigojami netgi nesmarkiai susižaloję šunys,
kadangi jų neapsimoka laikyti. JAV buvo atvejis, kai vienas veislyno savininkas
David Blair bandė išgelbėti ir nugabenti pas veterinarą koją susižalojusį greihaundę,
vardu Missy (kalė buvo ne iš jo veislyno) ir ne migdyti ją, o pabandyti rasti
jai naujus namus, tačiau Tusono bėgimo tako veterinaras, vadybininkas Tom
Taylor (vėliau jis tapo Amerikos kurtų mylėtojų Tusono skyriaus prezidentu) bei
kalės savininkas reikalavo ją iškart eutanazuoti. Galų gale kilo incidentas
(vienu metu Blairui kalę netgi siūlė pirkti už 200 dolerių, tačiau tuo metu jis
tokių pinigų meturėjo), iškviesta policija Blairą išvedė lauk ir Missy iškart
buvo užmigdyta. Vėliau treneris Kevin Matthieu netgi pasakė, kad tokia pagalba
susižalojusiems šunims – standartinė. Kurtę išgelbėti bandžiusiam vyrui bent
kurį laiką uždrausta veisti šiuos šunis (tuo metu jis turėjo 140 kurtų) – jis
buvo apkaltintas girtumu, chuliganizmu ir lenktynių sužlugdymu. Per 30 Blairo
darbo metų jis nė karto neleido eutanazuoti savo veislyno šuns – jiems visiems
būdavo randami šeimininkai.

Lenktyninių kurtų laikymo sąlygos baisios – pvz.,
Masačūsetse 2000 trekų šunų 20 valandų per parą praleidžia ankštuose narvuose,
kur vos gali apsisukti ar atsistoti (tuo tarpu savininkai teigia, kad jie
pakankamai erdvūs netgi senbernarui, o patys šunys didžiąją savo laiko dalį
praleidžia laisvėje). Šunų narvai dažnai blogai prižiūrimi, be jokio apšvietimo,
purvini ir permirkę šlapimu.

Iš šio aptvaro išgelbėtas
šuo, patekęs į normalias gyvenimo sąlygas, ilgą laiką buvo labai sutrikęs ir
susijaudinęs – jis nežinojo, kaip reaguoti į šviesą ir didelę erdvę, kadangi
anksčiau aktyviai judėdavo tik lenktynių metu.

Kurtai išleidžiami tik kelis kartus per mėnesį –
lenktyniauti (nuo 18 mėnesių amžiaus), o bėgimo metu patiria daugybę traumų.
Kad būtų sumažintos šunų laikymo išlaidos, dažnai jie šeriami mėsa, kuri būna
išmesta kaip netinkama vartoti žmonėms (lenktynių pareigūnai sako, kad ji geros
kokybės).

 

Lenktyniaujantys šunys farširuojami įvairiais chemikalais –
ne paslaptis, kad jiems jau atliekami dopingo testai. Kartais kurtams duodama
ir narkotikų, pvz., kokaino (vien Floridoje 2001 – 2004 metais 119 šunų
mėginiuose aptikta kokaino pėdsakų). Labai dažna jų problema – dantų ligos.
Paprastai jos atsiranda dėl netinkamos priežiūros, blogos mitybos bei todėl,
kad prieš lenktynes jie gauna grynos gliukozės. 

Nors kurtų lenktynių asociacija teigia, kad su šunimis
elgiamasi gerai ir 90 procentų jų randa naujus namus arba laikomi dauginimosi
tikslais, tačiau išlendantys realūs faktai rodo ką kita – pvz., kad ir vyras
Alabamoje (JAV), 2002 metais suimtas todėl, kad paskerdė virš 3000 kurtų,
pralaimėjusių lenktynes Floridoje. Apie šunų, pasiekusių globos įstaigas, būklę
taip pat pasakojami baisūs dalykai – pvz., Pittsfield globos namuose, kurie nuo
1986 iki 1991 metų priglaudė 1200 kurtų, didelė dalis šių gyvūnų kentėjo nuo
žaizdų, infekcijų ir lūžusių kojų, kurių iki tol niekas negydė. Taip pat šunys
buvo išsekę nuo dehidratacijos ir bado bei turėjo daugybę parazitų.

2003 metais ant Cornwallis Tilto Vindzore viena moteris
aptiko daug beodžių kurtų korpusų. Jiems buvo nupjaustytos galvos ir kojos.
Atvykus žurnalistams, buvo likęs tik vienas kūnas. 

Greihaundų mylėtojai taip pat reikalauja, kad nebūtų
rengiamos kurtų lenktynės su kliūtimis – kadangi šie šunys nėra pripratę prie
nelygių paviršių, o visą savo dėmesį sukoncentruoja į sprunkantį grobį,
nepastebi kliūčių – lygiai dėl tos pačios priežasties pavojinga paleisti kurtus
lakstyti teritorijoje, kur daug tvorų ir pan. Tokias lenktynes dažnai lydi šunų
susižalojimai bei žūtys – 2007 metų pavasarį Tasmanijos (Australija) Hobarto
greihaundų klubo lenktynėse įsilėkęs šuo atsitrenkė į barjerą, susiskaldė galvą
bei susilaužė stuburą – savaime suprantam, nuo tokių sužeidimų jis žuvo. 2006
metų rugpjūtį tame pačiame stadione šuo žuvo atsitrenkęs į turėklus.

Dažnai nudaigotiems kurtams nukapoja ausis, kad nebūtų
galima jų identifikuoti (dažniausiai šunį galima atpažinti pagal tatuiruotes
ausyse). Sprendžiant iš visko, ausytės dažnai nupjaustomos dar gyviems šunims.
Kartais pavyksta rasti šunų be ausų, bet dar nenužudytų – pvz., 2002 metais
Australijoje rasti Vincent, kurį bandyta užkasti gyvą, ir labai randuotas 4
metų amžiaus Alife, kurį kažkas apipylė chemikalais. Šiek tiek geriau pasiseka
tiems šunims, kurie paliekami gyvi laukti naujų šeimininkų – tačiau tik kas
ketvirtas kurtas Anglijoje randa naujus namus, nepaisant netgi to, kad tai
labai meilūs gyvūnai.

JAV Masačūsetse įkurtas šunų apsaugos
komitetas (narių turi 3000 iš visos valstijos), kuris bando iki 2010 metų uždrausti
arba labai apriboti kurtų lenktynes. Šis komitetas įrodė 300 rimtų ar pavojingų
gyvybei šunų sužalojimo atvejų, taip pat tai, kad kurtai netinkamomis sąlygomis
(mažoje erdvėje) laikomi 20 valandų per parą. 
2007 metais gegužės mėnesį Masačūsetse bėgimo takuose devyni šunys
patyrė kojų lūžius – viso nuo 2002 metų iki 2007 birželio mėnesio 820 šunų. Kojų
lūžiai sudaro 80 procentų pranešamų kurtų sužalojimų. Taip pat šunys patiria
paralyžius, mirtis nuo širdies priepuolių ar sulaužytų kaklų.

 

Dairylando kurtų parke (tai vienintelė vieta, kur Viskonsine
rengiamos lenktynės) 2007 metais buvo daug daugiau susižalojusių šunų, negu
2006 metais (76 šunys susilaužė kojas, 18,7 proc. padidėjimas; bendras traumų
skaičius – 462, išaugo 19 proc.). Šis bėgimo takas neatnaujintas nuo 1995 metų,
nors jo savininkai teigia, kad jis prižiūrimas gerai. 2007 metų rugpjūtį dėl
perkaitimo Vakarų Memfio bėgimo take vienas kurtas žuvo,  o dalis buvo eutanazuota. Kalifornijoje 1986 –
2005 metais buvo užmušti 184 604 šuniukai, netikę lenktynėms, ir 421 129 po to,
kai jų lenktynių karjera baigėsi (pastarųjų amžius buvo apie 4 metai). Hinsdale
kurtų parke 2007 metų sausio – balandžio mėnesiais susižalojo 141 kurtas
(lūžiai, tarp kurių buvo ir tokių, kur kaulai kyšojo išlindę per odą) – tai 276
procentais daugiau, negu per tą patį 2006 metų laikotarpį.

Didžiojoje Britanijoje trekuose susižaloję
kurtai neregistruojami ir teisiškai tokia informacija nereikalaujama (bent 2005
metų duomenimis). Vis dėlto veterinaro Paddy Sweeney duomenimis, kasmet britų
bėgimo takuose susižaloja apie 10 000 kurtų. Šioje šalyje legaliai veikia apie
30 lenktynių stadionų. Kasmet lenktynėse dalyvauja apie 13 000 šunų, tačiau tik
daugiau negu 3200 jų būna vietinio veisimo – kiti įvežami iš Airijos ir kitų
kraštų. Oficialiai teigiama, kad kasmet Didžiojoje Britanijoje užmušama tik 500
kurtų, tačiau šis skaičius tikrai prasilenkia su realybe. Kasmet apie 1400
šuniukų dingsta be žinios. Apie 15 000 šunų, veisiamų britų lenktynėms,
nužudomi anksčiau, negu pasiekia bėgimo takus. Vienas Notingemo veterinaras
1998 metų Pasaulinės greihaundų lenktynių federacijos konferencijoje
papasakojo, kad jo darbo vietoje kiekvieną savaitę būna užmigdoma apie 10
visiškai sveikų kurtų.

Buvo atskleista, kad Didžiojoje Britanijoje, esant šunų
pertekliui, žudomi visiškai sveiki gyvūnai, o jų kūno dalys pardavinėjamos
prestižinei Veterinarijos kolegijai tyrinėjimams – šie vertina visiškai sveikus
gyvūnus. Atlikus slaptą tyrimą, paaiškėjo, kad Greihaundų klinikoje Esekse už
30 eurų darbuotojai sutiko užmušti visiškai sveiką šunį.

Šioje nuotraukoje matote du
greihaundus, jiems vos daugiau negu 2 metai.

Šioje nuotraukoje jie abu
jau negyvi. Juos užmušė David Smith – per praėjusius 15 metų jis nužudė apie 10
000 kurtų, už kiekvieną gaudamas po 10 eurų.

Šis kurtas išgelbėtas 2006
metais. Jis turėjo ne tik daugybę blusų ar randuotą kūną, bet ir kentėjo nuo sunkaus
periodontito. Ši liga gali būti paveldima, tačiau toks jaunas šuo tokį periodontitą
gali įgyti tik dėl blogo maisto ir netinkamos priežiūros. Greihaundui 2 valandų
trukmės operacijos metu pašalinti 38 dantys.

Tai Rusty – 5 metų amžiaus
greihaundas. Jis rastas Pietų Velse. Rusty buvo sužalotas keliais būdais – jam
šauta į galvą, taip pat nupjautos ausys, tačiau šuo vis dar buvo gyvas ir netgi
vizgino uodegą. Kurtą dėl itin sunkių sužalojimų teko užmigdyti. Šuns žudikas
buvo rastas – tai Andrew Gough, jis nuteistas kalėti pusę metų už šuns
kankinimą. Teismo metu paaiškėjo, kad greihaundo savininkas ir treneris (John
Hurley ir Mark Emmett) A. Gough liepė Rusty užmušti po to, kai šis susižalojo
pirštą ir nebegalėjo lenktyniauti. Šie vyrai tapo nepageidaujami dviejuose
Pietų Velso kurtų stadionuose, tačiau Bedwellte jie sutikti išskėstomis
rankomis.

Twiggy yra 2 metų amžiaus
kalė, kartu su kitais 30 šunų išgelbėta iš Barry Wilkinson veislyno. Dėl
prastos mitybos šiame veislyne per 18 mėnesių mirė 6 šunys. Visi išgelbėti
kurtai (ir vienas vokiečių aviganis) buvo labai nusilpę, apnikti blusų bei
utėlių. Twiggy taip pat turėjo sužalotą uodegą, tad veterinaras dalį jos
pašalino. Dabar ši greihaundė turi savo namus ir yra numylėtinė.

Airijoje yra apie 20 legaliai veikiančių
kurtų lenktynių takų. Kasmet ten nužudoma ar išmetama apie 14 000 kurtų. 10 700
šuniukų dingsta be žinios (greičiausiai tai būna visai maži silpni šunyčiai,
kurie netiks lenktynėms).

Kurtų veisėjas Richard Newell pripažino, kad didelė dalis
šuniukų būna užmušami anksčiau, negu pasiekia bėgimo takus – jie būna per lėti,
neazartiški ar netyčia susižaloja. Jei šuo negali lenktyniauti, jį reikia
pašalinti. Kartais netgi aptinkama milžiniškų tokių šunų kūnų sąvartynų. Dauguma
žmonių, Airijoje užsiiminėjančių kurtų verslu, šiuose šunyse mato tik gyvulius,
kurie arba neša naudą, arba ne. Dalis lenktynių karjerą baigusių šunų, kurių
amžius 2 - 4 metai, paliekama veisimui, dalis randa naujus namus, dalis
aukcionuose parduodama į Ispaniją (o ten – tikrai ne kurtų rojus, Ispanijoje su
jais elgiamasi baisiai),  kai kurie
iškeliauja net į Aziją, o didžioji dauguma nužudoma.

Airijoje teigiama, kad lenktyniniai kurtai niekam tikę
kompanionai ir netinkami auginti namie, nors Jungtinėje Karalystėje ar JAV
daugybė karjerą baigusių greihaundų randa tikrus namus. Iš tiesų sunkoka
pamatyti airių šeimą, auginančią priglaustą kurtą – dauguma jų arba užmušami,
arba iškeliauja į kitas šalis. Nors veislynuose gyvenantys šunys ir nepripratę
prie tokio gyvenimo būdo, koks būna paprastų žmonių namuose, šie švelnūs ir
meilūs gyvūnai labai greitai prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų.

2006 metų rugsėjį Martin
McBride gavo didelę baudą už tai, kad 10 kurtų iš Airijos į Jungtinę Karalystę
vežė itin ankštuose narvuose. Vienas kurtas keliavo narve, kurio aukštis buvo
mažesnis už jo ūgį ties ketera.

2006 metų gruodžio 21 dieną
Ballyduffe į krantą išplauti net 5 kurtų kūnai. Manoma, kad jie visi priklausė
tam pačiam savininkui, tačiau kas jis toks, išsiaiškinti nepavyko.

Čionai galite pasigrožėti
labai gražiai apdirbtomis šunų ausytėmis – jos apipiltos kažkokiu chemikalu,
kuris jas šiek tiek ištirpino, tačiau tuo pačiu pašalino ir tatuiruotes. Randus
pavyko išgydyti, tačiau šunys liko itin jautrūs – jie be galo bijo būti
liečiami.

Aofie – jauna kurtė, rasta
Tramore Voterfordo gyvųnų globos draugijos narių. Aofie ausys buvo sunkiai
sužalotos, ji klajojo mažiausiai parą. Prireikė daug valandų, kol pavyko ją
sugauti – kalė be galo bijojo žmonių. Be to, kad Aofie kentėjo dėl brutaliai
nupjautų ausų, ji buvo išsekusi ir dehidratuota.

Heather kažkas suleido
didelę dozę anestetikų – matyt tam, kad ją užmuštų, nes kurtai itin jautrūs
šiem preparatams. Ji rasta klajojanti 2005 metais Kerio grafystėje ir buvo
labai blogos būklės. Kaip ir daugumai kurtų, jai nupjovė ausis. Heather
greičiausiai ieškojo savo šeimininko. Ji buvo visa kruvina. Dabar kurtė turi
savo namus, gyvena kartu su 2 katėmis ir puikiai su visais sutaria.

Evą, maždaug 2 metų
greihaundę, Golvėjaus grafystėje vieną rytą aptiko mergina, vardu Rachel. Ji
jau anksčiau buvo išgelbėjusi keletą kurtų. Evos ausis kažkas buvo smarkiai
sužalojęs rūgštimi, taip pat ji buvo ir deginta, kadangi kailis aplink ausis
buvo apsvilęs. Jos ausyse žiojėjo sepsinės skylės. Ant odos skivytų buvo galima
įžiūrėti melsvas dėmes, likusias nuo tatuiruočių. Kairioji Evos koja buvo be
gero gabalo odos. Tokio sužeidimo nėjo susiūti ir jį reikėjo kruopščiai
prižiūrėti. Evos ausys siaubingai pūliavo ir ji klykdavo, kai kas nors
bandydavo jas apžiūrėti.

 

Fionn spalio mėnesį Tipereryje
rado viena moteris. Šuns galva buvo siaubingai sužalota – kažkas nepagaląstu
peiliu (matyti ne tik pjovimų, bet ir kapojimų žymės) nupjovė ne tik ausis, bet
ir dalį skalpo. Žaizdos buvo užkrėstos ir pūliavo. Fionn taip buvo sužalotas
todėl, kad niekas negalėtų nustatyti, kas jį išmetė – lenktyniniams kurtams
būna ištatuiruotos abi ausys ir beveik visi išmesti kurtai jų nebeturi (arba
turi, tačiau labai sužalotas). Net ir taip sužalotas Fionn vis dar yra labai
draugiškas ir noriai bendrauja su žmonėmis.

2004 metais gyvūnų mylėtojų
aktyvistai padarė šiokį tokį reidą Limeriko gatvėse. Viena iš išgelbėtų šunų –
Angel. Angel yra ne tikras greihaundas, o lurcher – kurto mišrūnas. Kalytė buvo
visiškai išsekusi, plika ir kankinama gaujos 11 – 12 metų amžiaus vaikų. Jie
bandė ją uždusinti ir grasino, kad uždaužys kalę plyta. Taip pat vaikai
pasigyrė, kad jau užmušė jos šuniukus. Gelbėtojai sunkiai dirbo ir Angel pavyko
visiškai pasveikti.

Škotijoje lenktyniniai kurtai, kuriems
nesiseka lenktynėse ar kurie trasoje patiria sužalojimų, žiauriai nužudomi –
jie daužomi, jiems leidžiami chemikalai (tokie kaip baliklis). Dalį šunų lavonų
pavyko identifikuoti – paaiškėjo, kad tai Shawfield stadiono lenktyniniai
kurtai. Jei šuo nesugeba uždirbti pinigų, treneriai jį pašalina kaip
nenaudingą.

Australijoje kasmet gimsta apie 25 000
lenktyninių kurtų (oficialiai –  13 000-15
000). Kiekvieną savaitę australai varžybose pastato 28 mln. dolerių, o lažybose
dalyvauja 100 000 asmenų. Čionai yra apie 30 000 registruotų veisėjų, trenerių
bei šunų savininkų, kurtų sporto pramonė tiesiogiai ir netiesiogiai samdo
dirbti tūkstančius žmonių.

Veisimui naudojamos netgi tos kalės, kuriuos niekada
nelaimėjo jokių lenktynių, tad vadose dažnai gimsta netinkamų rimtoms varžyboms
gyvūnų (šiaip šiame krašte dauginimuisi paliekama 10 proc. kalyčių ir 2 proc.
patinukų). Iš jų maždaug pusė šuniukų bei jaunų šunų užmušami. Daug tūkstančių
jų lenktynėse susižaloja arba būna nepakankamai greiti – jie taip pat užmušami.
Tiksliai nežinoma,nei kur dingsta tie jauni gyvūnai, nei kas jiems tiksliai
atsitinka – žinoma tik tiek, kad kasmet Australijoje užmušama 14 000 - 20 000
kurtų. Kartais sąvartynuose randama dar gyvų pašautų šunų – tarkim, 2004 metais
Tasmanijoje rastas pašautas kurtas nupjautomis ausimis (kad nebūtų galima
identifikuoti, iš kur jis) – vėliau jis buvo užmigdytas, kad nebesikankintų. Neretai
aptinkami nuo bado išsekę ir ankštuose narvuose laikomi šunys.

Tie šunys, kurie išgyvena ir lenktyniauja, karjerą baigia 2
– 4 metų amžiaus. Apie 500 šunų kasmet randa naujus namus. Nors vidutinė kurto
gyvenimo trukmė yra 12 metų, tik saujelė jų sulaukia tokio amžiaus. Apie 1000 -
5000 kurtų kasmet iš Australijos eksportuojami į tokias valstybes, kaip Korėja
ar Kinija, kurios pagarsėjusios barbarišku elgesiu su šunimis. Daugybė kurtų
naudojami bandymams laboratorijose bei universitetuose.

2005 metais netgi Darvino policiją sukrėtė rastas į atliekų
maišą suvyniotas kurtas nudirta oda.

Pasaulinė kurtų lenktynių federacija, valdanti viso pasaulio
šunų lenktynes, pradėjo skatinti Azijos
valstybes užsiiminėti šiuo sportu. Į Vietnamą, Korėją ar Kiniją šunys
dažniausiai patenka iš Australijos. Planuojama įrengti stadionus ir Vietname,
Filipinuose bei Kambodžoje. Ne paslaptis, kad didelė dalis Azijos kraštų
garsėja barbariškomis tradicijomis šunų atžvilgiu – vienas dievas težino, koks
likimas ten laukia lenktyninių šunų, jei net Vakaruose, šunų mylėtojų
pasaulyje, padėtis yra tokia siaubinga. Mūsų kraštus jau prieš kelis metus
pasiekė žinos apie naują korėjiečių patiekalą – australišką kurtų sriubą.

Nėra jokių galimybių Azijoje lenktynių karjerą baigusius
šunis pargabenti atgal į Australiją. Paprastai Rytuose šunys žudomi juos ilgai
kankinant – jie daužomi, smaugiami, jiems gyviems lupamas kailis. Kai kurie kurtai
iš Australijos atkeliavę kurtai jau pastebėti išsekę klajojantys po Korėjos
gatves.

 

Iš Ispanijos kilo nuostabi kurtų veislė –
ispanų galgo. Daugybė šių žavių šunų gyvena smagų paprastą kurtišką gyvenimą,
dalyvauja parodose ir panašiai, tačiau tėvynėje didelė dalis jų kasmet
dalyvauja šernų ar triušių medžioklėse, o tada kankinami ir žudomi. Ispanijoje
nudaigojami ne tik tie šunys, kurie būna niekam tikę medžiotojai. Kasmet šioje
valstybėje užmušama dešimtys tūkstančių galgo ir geriau medžioklėje pasirodę
individai kabinami ant aukštesnių šakų – kad greičiau nusibaigtų – o prastesni
kybo ant žemesnių ir kojomis siekia žemę, tad jų mirtis trunka valandų
valandas. Manoma, kad likę gyvi „išrinktieji“, pamatę, kas atsitinka su
blogesniais medžiokliais, vėliau darbuosis geriau. Vienas iš įdomesnių atvejų buvo
tada, kai per 2007 Kalėdas Madride ant šakos vietoj žaisliukų kabėjo… šuo.
Kadangi Kalėdos – stebuklų metas, jį pavyko išgelbėti.  

Nors Ispanijoje kurtų lenktynės uždraustos, į šią valstybę
šunys vis dar importuojami – pirmiausia, medžioklei, antra, nelegalioms
lenktynėms. Po medžioklės sezono Ispanijoje ne visi šunys kabo ant šakų ar guli
upės dugne  – geresni šeimininkai juos
palieka gyvus (patys geriausi šunis nušauna, tačiau kulkos brangios ir ne
kiekvienas bus toks geraširdis ir kažką aukos, bandydamas nudaigoti menkavertį
šunėką). Tokie kurtai atsiduria šunų prieglaudose. Kai kurios būna visiškai
perpildytos, tačiau jų savininkai dažnai nesiryžta migdyti sveikų ir jaunų
gyvūnų. Pvz., Cádiz šunų prieglaudos darbuotojas Juan Jesus neapsikentęs parašė
laišką vienai iš kurtų apsaugos tarnybų – prieglaudoje po medžioklės sezono
atsidūrė 41 kurtas. Kadangi neužteko narvų, visi šunys buvo suleisti į vieną
aptvarą. Ispanų kurtų niekas nenorėjo paimti auginti į namus, kadangi tame
Ispanijos rajone jie nėra šeimos gyvūnai ar kompanionai – tai tik medžiojančios
mašinos, kurias po medžioklės pakaria arba nuskandina. Juanas rado vieną kurtą,
kurį kažkas bandė uždaužyti – jis visas buvo kruvinas ir, nors buvo bandyta
išgelbėti jam gyvybę, šuo mirė.

Ispanijoje didelė problema ne tik šunų korimai – žymiai
baisesnės sąlygos, kuriose laikomi šunys. Nuo gimimo daugelis ispanų medžiotojų
galgo gyvena pačiomis baisiausiomis sąlygomis, kokias tik galima įsivaizduoti.
Jie maitinami tik sausa duona ir vandeniu – manoma, kad alkanas kurtas geriau
medžios. Šunys laikomi purvinose duobėse, belangėse arklidėse, tamsiuose rūsiuose,
dažnai neprižiūrimi daugybę dienų ir neturėdami sąlygų aktyviau pajudėti. Daug
šunų pririšami prie medžių ir pamirštami – taip jie nusibaigia be maisto ir
vandens. „Veisėjai“ iš vados atsirenka tik porą šuniukų, o kitus užmuša.

Tokia galgo padėtis trunka daugybę metų – praeityje juos
medžioklei naudodavo valstiečiai (iš pradžių kurtų auginimas buvo didikų
privilegija, tačiau vėliau juos imta veisti masiškai), tačiau jie būdavo
pernelyg neturtingi žiemą išlaikyti šunis, tad imdavosi ekonomiškiausios
atsikratymo priemonės - juos pakardavo, o kūnus palikdavo maitintis laukiniams
gyvūnams. Ši žavi tradicija išliko iki šių dienų. Šiuo metu gyvūnų apsaugos
įstatymai ir visuomenės spaudimas verčia medžiotojus šunis karti rečiau, tad
atsirado kita problema – Ispanijoje klaidžioja be galo daug benamių kurtų. Nors
dabar labai mažai žmonių medžioja tam, kad išsimaitintų, tradicijos yra labai stiprios.
Tėvynėje galgo gyvenimas yra bevertis.

Daugiau negu 60 procentų į globos namus patekusių galgo
atrodo kaip vaikščiojantys skeletai ir turi kulkų paliktų žaizdų ar kenčia nuo
galūnių lūžių. Ispanų kurtai pasižymi tuo, kad beveik niekada neloja, o
kentėdami skausmą išlieka ramūs ir išdidūs. Šie šunys dažnai būna labai bailūs
ir drovūs – juos sunku pagauti. Daug jų žūva po automobilių ratais. Net jei
randamas sužalotas kurtas, niekas jo negydo ir nesistengia sumažinti kančių – kad
ir būtų atviras šlaunikaulio lūžis. Toks abejingumas atsirado todėl, kad vis
viena po 2 savaičių galgo bus eutanazuotas – kam vargti su šunimi, kuris vis
viena mirs?.. Per metus Ispanijoje pavyksta išgelbėti 2500 kurtų – jie sudaro
vos 10 procentų visos galgo populiacijos gimtinėje. Išgelbėtieji šunys naujus
namus paprastai randa ne tėvynėje, o vidurio Europoje, Amerikoje, Skandinavijos
šalyse bei Jungtinėje Karalystėje.

Lazo buvo išgelbėtas 2007
metų balandį. Tai buvo ne galgo, o greihaundas. Greičiausiai anksčiau jis
lenktyniaudavo Meridiana stadione šalia Barselonos, kuris dabar jau uždarytas. Lazo
neturėjo jokių tatuiruočių ausyse, tačiau manoma, kad jis buvo importuotas iš
Airijos. Taupant kulkas, Lazo bandyta pakarti. Jis išgyveno, tačiau liko
sunkiai sužalotas virvės. Liūdna tai, kad šis šuo benamis buvo nuo 2006 metų
rugpjūčio.

2005 metų sausį ispanų
kurto savininkas jo burnoje įtvirtino medinį įtvarą, kuris turėjo neleisti
šuniui maitintis ar atsigerti. Visa šuns gerklė buvo sutinusi ir pūliavo, jis
negalėjo nieko praryti – net vandens. Vis dėlto galgo pavyko išgelbėti.    

Ką galima padaryti? Valstybėse, kuriose vyksta kurtų lenktynės, gyventojai dažnai
išreiškinėja protestus lenktynes organizuojančios bei reklamuojančioms
įstaigoms. Taip pat patariama nesilankyti kurtų lenktynėse, ypač tose, kur už
šunis statomi pinigai. Pastaruoju metu Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje kurtų
lenktynių populiarumas smunka – į jas ateina vis mažiau ir mažiau žmonių. Šiuo
metu ypač aktyviai bandoma sustabdyti kurtų lenktynių organizavimą ir šunų
gabenimą į Azijos šalis. Žinoma, žmonės skatinami priglausti šunis, baigusius
lenktynių karjerą – kad šių nereikėtų nužudyti. Na, o turtingesni šunų
mylėtojai remia kurtų gelbėtojų organizacijas.

 

Rodyk draugams